Pamesti ir atrasti save motinystėje: „Tully“

Pagaliau pasižiūrėjau filmą „Tully“ („Auklė Tulė“). Kai Lietuvoje visi, kas norėjo, filmą jau pamatė, jis teikėsi atkeliauti ir iki Švedijos pietų. Kino salėje sėdėjome penkiese. Filmo pabaigoje truputį verkiau, o grįžusi namo skaičiau visus kiek radau atsiliepimus, recenzijas ir analizes. Veikiausiai tai yra ženklas, kad filmas įdomus.

Jei kada nors planuojate žiūrėti „Tully“ ir norėtumėte, kad filmas jus nustebintų, tolesnių mano pamintyjimų neskaitykite, nes jie išduos kai kuriuos scenarijaus posūkius ir gudrybes.

Taigi, vienu sakiniu nei „Tully“ scenarijaus, nei jame analizuojamų klausimų apibūdinti nepavyks. Filmas kalba apie keletą temų, kurios aktualios žmonėms, gyvenantiems su mažais vaikais.

Nenupudruota kasdienybė ir joje įsisukusi keturiasdešimtmetė trijų vaikų mama Marlo. Kūdikis, į tradicinio elgesio rėmus nesutalpinamas penkiametis ir aštuonmetė, kuriai stinga pasitikėjimo. Paveiksle dar kartais sušmėžuoja tėtis Drew, kuris vaikų auginimo ir buities klausimus kažkaip „natūraliai“ vis deleguoja mamai, nepamiršdamas tik po darbo penkias minutes pažaidinti kūdikio ir padėti vyriausiajai dukrai paruošti namų darbų. Bet iš esmės visi trys su puse namų kampai – ant Marlo pečių. Iš to, ką matome filme, jai tai irgi atrodo gana „natūralu“. Kol kūnas ir psichika nepradeda siųsti nelaimės signalų.

Jau ir anksčiau balansavus ant plonytės „viską spėju ir neišprotėju“ ribos, gimus kūdikiui, miego, energijos stygius ir nuolatinis emocinis išsekimas tampa Marlo kasdienybės palydovais. Kai išgirstame užuominų, kad ji po paskutinio gimdymo išgyveno aštrios pogimdyvinės depresijos etapą, mintyse įsižiebia raudona vėliava.

Dar vertėtų pridurti, kad filmo veiksmas vyksta kuklioje vidurinės klasės (lower middle class) aplinkoje, kurią išduoda nelabai erdvus, kukliai apstatytas namas, neįkvepiantis šeimos automobilis. Visa tai žiūrovui sufleruoja, kad Marlo ir Drew apsistojo ne pačiose socialinių kopėčių aukštybėse, nepasiekę amerikietiškosios svajonės spindesio, nelabai blizgančių daiktų kasdienybėje jie kapstosi tik savo pačių jėgomis.

Atrodo, kad situaciją, kai Marlo viskas slysta iš rankų, išgelbėja naktinė auklė Tully (už jos paslaugas moka socialinių kopėčių sprinteris Marlo brolis). Ji įkvepia Marlo pasitikėjimo ir ramybės, leidžia pailsėti, duoda gerų patarimų, padeda į viską pažiūrėti kitu kampu ir šiek tiek grįžti į save. Gyvenimas namie vėl stojasi į vėžias, vaikai valgo nebe tik šaldytą picą, o po darbo grįžtantis vyras mato vaizdelį, kur kas labiau primenantį šeimos idilę negu tada, kai jį pasitikdavo papilkėjęs Marlo veidas, kuriam nebepadėdavo dar ir dar vienas puodelis kavos.

O tada mes sužinom, kad Tully tuo realiu, pačiupinėjamu žmogišku pavidalu niekada neegzistavo. Ji buvo Marlo Karlsonas – įsivaizduojamas draugas. Pokalbių kompanjonas, atklydęs iš Marlo praeities, ta pati dvidešimt kelerių laisva, kūda, pašėlus ir filosofiška Marlo, kurios dar nenužudė buitis (vėliau sužinome, kad Tully yra jos mergautinė pavardė). Ir jos abi šnekasi apie galybę dalykų ir netgi atranda šį tą naujo viena apie kitos gyvenimą (o jūs, ką, niekada neįtikėtinai įdomiai nepasikalbate su savimi? Keistuoliai!).

ophelia
© Ūlos Šveikauskaitės Ofelija

– Kai tau dvidešimt keli, gyvenimas atrodo nuostabus, bet tada iš už kampo pasirodo trisdešimt ir nutrenkia tave kaip šiukšliavežis penktą ryto – sako Marlo. Ir išties, kai esi aptūpta buities ir trijų, skirtingų problemų kamuojamų vaikų, kai motiniškas išdidumas neleidžia priimti pagalbos iš šalies, kai tiki, kad nuosavas vyras „nusipelno poilsio, nes pavargsta darbe“, nors pati nemiegi paromis ir jau tuoj tuoj tiesiog nebefunkcionuosi – tada gyvenimas dvidešimt kelerių, kai esi laisva ir nepriklausoma, atrodo kaip prarastas rojus.

– Taip, tavo gyvenimas nuobodus – jai atsako Tully – Bet toks juk ir buvo tikslas! Kada nors turėti didelę šeimą ir stabilų gyvenimą buvo Marlo „beprotiškiausia svajonė“ tais laukiniais ir tokiais nestabiliais dvidešimtmetės laikais.

Pati Charlize Theron, vaidinanti Marlo, viename interviu sako, kad visuotinai adoruojama jaunystė, kai tau dvidešimt keli, iš tiesų yra sudėtingas gyvenimo laikas, nes tau labai trūksta pasitikėjimo, patirties ir tvirtybės naudotis ta begaline laisve, kurią turi. O tas trisdešimtmetės etapas, kurį praleidi nutrenkta šiukšliavežio, lėtai ir kantriai statydama stabilų savo pasaulį, tave atveda į gerąjį keturiasdešimtmetį, kai atgauni šiek tiek laisvės ir jau žinai savo vertę, turi ramybės ir išminties ją išnaudoti 100%. Mackenzie Davis, vaidinanti Tully, kitame interviu atvirauja: „Būdama dvidešimt kelerių kartais norėdavau vienintelio dalyko: sutikti žmogų, su kuriuo kada nors pagaliau jausiuosi ir tapsiu stabili“.

Ir kūnas. Filme labai akcentuojamas Marlo pavydas niekada negimdžiusio Tully kūno lieknumui, jis tampa esminiu, labiausiai apčiuopiamu savęs praradimo simboliu, kurį vainikuoja klausimas: ar šita aš, kuri esu dabar, dar turi ką nors bendro su tąja idealizuojama laisva ir tokia liekna dvidešimtmete manimi? Ar laivas, kurio kiekvieną detalę per daugelį metų pakeiti, vis dar tas pats, ar jau kitas laivas? Tully atsako, kad kitas, nes perėję iš vieno etapo į kitą, užauginti naujų patirčių, nebegalime grįžti atgal. Visgi ilgėtis praeities ir joje buvusios laisvės – visiškai normalus dalykas, tik sveika tai pripažinti ir leisti sau išbūti šiame ilgesy, o ne užgniaužti jį po dirbtine šypsena ir baime pasirodyti netobula mama.

Kaip jau minėjau, skaičiau daug filmo recenzijų, ir vienas dalykas jose mane ypač nustebino. Kas antroje recenzijoje pažymima, kad „Tully“ yra siaubo filmas apie motinystę. Kad jį pamatę millennialsai labai labai smarkiai pagalvos, ar tikrai verta aukoti savo laisvę dėl tokio gyvenimo, kuris laukia susilaukus vaikų. Vienas interviu mane apskritai išvertė iš klumpių, nes jo autorė tiesiai šviesiai pripažįsta: po „Tully“ aš labai bijau motinystės, greičiausiai neturėsiu vaikų. Whaaaaat? Ir žinote, kodėl? Nes „filme rodoma motina, kuri akivaizdžiai gailisi motinystės, gailisi, kad susilaukė vaikų, norėtų jų neturėti, motinystė jai buvo klaida“. Tai jeigu jau būna filmai su įspėjimais dėl juos galinčių žiūrėti vaikų amžiaus, gal šis turėtų būti rodomas su įspėjimu „draudžiama gležniems millennialsams“? Nes nežinau, kaip jūs, bet aš nei vienoje filmo scenoje neįskaičiau to, kad herojė gailėtųsi turinti vaikų ir norėtų atšaukti visą savo motinystės projektą, nepaisant labai didelės jo kainos.

Juk turint vaikų visiškai normalus ambivalentiškumo visame kame patyrimas: tave vaikai ir žiauriai nervina, ir tuo pat metu juos besąlygiškai myli; be proto ilgiesi laisvės, bet pirmi vieniši pabėgimai į kavinę/pasivaikščioti/pas draugus būna kupini ilgesio ir minčių apie vaiką; pasiilgsti kelionių ir senojo savęs, bet žinai, kad tėvystė atveria ne tik kasdienybės pilkumą, bet ir su niekuo nepalyginamą prasmės jausmą. Be to, su vaikais atrandi džiaugsmą seniai pamirštuose ir atsibodusiuose dalykuose, nuo jų pasigauni nuoširdumo, atvirumo, gebėjimo džiaugtis mažumynais ir stebėtis pasauliu bacilas. Iš vaikų gauni tiek pat daug, kaip ir atiduodi – žvėriškai. Galiausiai, pameti tą keistą jaunatvinį naivumą, hiperjautrumą ir zebrišką pasaulio matymą tik juodom arba baltom spalvom.

Kažkas internetuose klausė, ar verta filmą žiūrėti su vyru. Tai mano atsakymas būtų ne verta, o privaloma. Vyro linija filme labai svarbi, Drew galiausiai nušvinta, kad tai dėl jo atsiribojimo nuo buities Marlo pašlijo fizinė, psichinė sveikata ir ji apskritai vos nežuvo. „Tradicinis tik už namų ribų dirbančio tėvo ir tik naminės mamos šeimos modelis pavojingas sveikatai ir gyvybei“ – tokį perspėjimą galėtų dalinti kartu su kūdikio lauknešėliu gimdymo namuose. Ir dar vieną: „Visada priimk pagalbą, kai reikia – būtinai jos prašyk. Buitis panešama daugiau nei viena pora rankų. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Saugok save, tu niekam nieko neprivalai įrodyti“.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s