Kaip dega ir perdega devyniasdešimtųjų vaikai?

Devyniasdešimtųjų vaikai – tai toks drąsus visos kartos, gimusios, augusios ir brendusios intensyvių pokyčių metais, apibendrinimas. Devyniasdešimtųjų vaikai – tai pokyčių vaikai. Dalis jų (mūsų) užaugome ramūs ir aukšti kaip liepos, nepaisant visų augimo iššūkių. Tai šis pasakojimas ne apie juos.

Šis pasakojimas – apie tą pokyčių vaikų dalį, kurie užaugome nerimastingi, kupini didžiulių lūkesčių sau ir pasauliui. Tačiau lūkesčių dydis proporcingas nusivylimų savimi ir pasauliu dažniui. Švelnūs neurotikai, kasdien besimokantys gyventi bandymų ir klaidų metodu – šis pasakojimas apie mus, net jei gimėme daug vėliau ar daug anksčiau nei didžiųjų permainų devyniasdešimtieji.

Didieji lūkesčiai sau ir pasauliui padeda skleisti sparnus. Kai tau dvidešimt, tie platūs sparnai padeda būti gudresniu už visus ir versti kalnus tuo pat metu iki kelių įsibridus į jūrą. Energijos plasnoti užtenka dešimtmečiui, stipresniesiems – gal net kokiems penkiolikai ar dvidešimčiai metų. Bet po to neišvengiamai ateina laikas, kai sparnus ima graužti nežinoma liga, it koks reumatas ar podagra.

Pirmieji sparnų reumato ženklai – baisiai neakivaizdūs, todėl šios būsenos užuomazgas lengva praleisti pro akis. Tiesiog rytais tampa vis sunkiau atsikelti, ūpas tampa vis labiau sulytas, per dieną išgeriamų kavos puodelių kiekis ima darytis maždaug begalinis. Pagrindinis tos būsenos požymis – tiesiog pasaulis pamažu, bet užtikrintai ima nebedžiuginti. Prireikia vis daugiau ir vis stipresnių dirgiklių, kad pajustum didelį ir stiprų jausmą – iš esmės bet kokį. Džiaugsmą, liūdesį, tyrą grožėjimąsi pasauliu, poezija, muzika, gamta, savimi. Viskas ima darytis kažkaip drungna ir pilka. Bet kadangi ne šalta ir ne juoda – atrodo, kad ne taip ir blogai, ar ne? Kentėti galima.

Kentėti, nepykti, „negalėti sau leisti“, daryti „per negaliu“ ir pasistengti labiau – to esam išmokyti dar vaikystėje. Iš esmės tai reiškia neklausyti savęs ir daryti kaip reikia, būti patogiais. Gerai išdresuotais savęs ieškotojais, karjerų darytojais ir normalių šeimų kūrėjais. Savo ir kitų „savaime suprantamų“ lūkesčių pildytojais. Taip ilgai rodėsi, kad tie lūkesčiai labai arti kūno, bet tą akimirką, kai supranti, jog jau mėnesių mėnesius (ar metų metus) nejautei skonio, kvapo ir džiaugsmo, o kasdienis racionas visiškai nepildomas dopaminu, seratoninu ir kitais laimės hormonais – apima abejonė.

Devyniasdešimtųjų vaikai nedega atvira liepsna. Ne, jie ilgai ir veik nepastebimai rusena iš paskutiniųjų stengdamiesi neišskysti. Vis bandydami nepamesti tų visų daugelio ir didelių gyvenimo atsakomybių iš dūzgiančių ir metų metus neatsimiegančių galvų. Kūnas, emocijos, darbas, santykiai, sveikata, vaikai, namai, tėvai, hobiai… Kuris nors arba visi iš šių stiklinių žonglieriaus kamuoliukų anksčiau ar vėliau ima slysti iš rankų ir tik jų dužimo garsas, tik viską aplink iki kraujo pjaustančios šukės galiausiai pažadina iš rusenančio letargo.

Dar vienas iš perdegimo ženklų – tai vis labiau juodėjantis humoro jausmas. Kaip ir vis daugiau laiko, praleidžiamo narkotizuojančiuose socialiniuose tinkluose, o ne tikrame gyvenime. Ten sekamos vis keistesnės paskyros kuriose dalinamasi labai specifiniu „perdegimo humoru“. Kai pats ar pati esi toje rusenimo būsenoje, toks humoras bent trupinėlį sušildo, nes normalizuoja tai, kaip jautiesi. O jautiesi mažiau vienišas savo perdegime. Bet vos pradėjus gyti, interneto humoras apie perdegimą nebešildo – greičiau atsiskleidžia visu savo liūdesiu ir absurdu, nes išties jis skirtas tiems, kurie vis dar juokiasi, nes vis dar neigia, kad dega. Jis skirtas tiems, kurie juokiasi, nes dar negali sau leisti gerai išsiverkti.

Aišku, ne tik devyniasdešimtųjų vaikams taip buvo, yra ir bus. Degimo laikas prisivijo, prisiveja ir prisivis daugelį neramiųjų.

1898-aisiais, sulaukusį trisdešimt ketverių, bet jau kaip reta išgarsėjusį, darboholiką sociologijos klasiką Maxą Weberį ištiko psichinis kolapsas. Arba nervų sukrėtimas, jo žmonos Marianne apibūdinamas kaip Absturz – nugarmėjimas, krytis, sudužimas, lydimas nemigos, baisaus jautrumo ir kitų nemalonių padarinių kūnui ir sielai. Taip, tai ištinka net genijus.

Upsalos universiteto profesorė Karin Johannisson knygoje „Melancholijos Erdvės: apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien“ išsamiai papasakoja apie šešetą metų trukusią dvasinę Weberio krizę: „Vien išgirdęs nuosavos katės kniaukimą jis netenka savitvardos. (…) Skaityti paskaitas tampa atvira kankyne, jį kamuoja kliedesiai, stovėdamas katedroje tariasi jaučiąs, kaip jam ant veido maukšlinama beždžionės kaukė“.

Bet geroji žinia yra ta, kad sudužus, pripažinus, kad tai tikrai vyksta, išskaudėjus visą skausmą, perbridus juodulių upę išilgai ir sunešiojus savo beždžionės kaukę iki skutų – nuslenka puikybės šydas. Tada pamažu ateina lengvumas. Jis neateina iš karto, jis neateina greitai, jam reikia daug kantrybės, darbo ir laiko. Tačiau net jei lengvumas ateina po šešerių metų – tikrai verta jo išlaukti. O tai, kas anksčiau atrodė kaip pigūs laimės mokytojų triukai ir sapalionės apie gyvenimą „čia ir dabar“ – pasirodo, iš tiesų veikia. Net jei ir kainuoja be galo daug.

Už vizualinę šio įrašo dalį esu nepaprastai dėkinga iliustratorei Justinei Shirin (čia galite įsigyti jos darbų, o čia – pasekti ją Instagrame)!

2 thoughts on “Kaip dega ir perdega devyniasdešimtųjų vaikai?

  1. Labai taikliai aprašyta, tikrai daugelis mūsų kartos žmonių būtent tokie ir yra. Manau, jog verta stengtis keisti požiūrį ir išmokti priimti pagalbą. Padeda ir dabar vis labiau populiarėjantis koučingas, tereikia perlipti per savo įsitikinimus ir bandyti.

    Like

  2. Sutinku su viskuo. Karta po mūsų jau visai kitokia – drąsūs, veržlūs, nebijantys pokyčių, reikalaujantys maksimumo. Kad ir tas skirtumas, jog mes ieškojome kur pigiau susiremontuoti automobilį, o sūnus visuomet į gerą servisą varo, nes reikia maksimalios kokybės.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s