Kokie tu būtum namai? Koks namas, kambarys ar butas? Kokioje vietoje? Kas ten gyventų?

Aš tai būčiau dviejų kambarių butas palėpėje, kokiame nors jaukiame senamiestyje, galbūt Paryžiaus. Daug knygų, eklektiškas interjeras, triukšminga kompanija gyventojų. Daug gyvybės, judėjimo, mažai tvarkos.

Tokia mano vizija, bet tikrovėje teko ištekėti už ramaus tautiečio. Taip nuplaukė bohema ir Paryžius, ir vizija apie penkių asmenų šeimą knygų prikimštoje palėpėj. Teko kraustytis į normalius didelius namus.

Šią mintį reikėjo ne taip ir trumpai jaukintis. Namas ir aš – labai keista draugija. Mat visą gyvenimą buvau mažų ir labai mažų erdvių žmogus. Pamenu, kai pirmąkart aplankiau draugę L. jos tėvų namuose, mane kelioms sekundėms ištiko lengvas didelių erdvių baimės priepuolis. „Jėzau, ir kam žmogui šitiek erdvės?!“. O maži bendrabučių kambarėliai – pati ta jaukumo dozė mano jūrųkiaulytiškai širdžiai.

Studijų metais pakeičiau dešimt laikinų gyvenimo vietų ir vienuolika skirtingų kambariokių. Namus keičiau tiek kartų kiek reikėjo įgudusia ranka susimesdama knygų pundus, tuos kelis drabužius ir krūvas nenusakomos paskirties niekučių, be didelės širdperšos pasileisdama užkariauti dar nepažintų teritorijų.

Kuo baisesnis bendrabučio kambarys, kuo negražesni jo tapetai, kuo pilkesnės sienos, tuo būdavo geriau, nes niekas nevaržydavo užmojų dekoruotis kaip tik širdis užsigeidžia. Atsimenu, bičiulės savo kambario sienas tiesiog išsitapė visom vaivorykštės spalvom. Ech, senoji, amžiams po euroremontais ir reglamentais pradingusi bendrabutinių interjerų kūrimo laisve! Va čia ir gaudavo progą pasireikšti visi tie nenusakomos paskirties niekučiai, atvirukai, fotografijos, kėkštų plunksnos, jūros nugludinti akmenukai ir panašiai.

Praėjo 10+ metų, bet mano namų kuprinėje jausmas taip ir nesuaugo. Likau visiška namų erdvės kūrimo taktikė ir labai prasta strategė. Man tik duok apgyvendinti bet kokią kitų suprojektuotą erdvę. Bet tik pasakyk „susikurk sau namus – tokius, apie kokius svajoji, su tiek rozečių, šviestuvų, balkonų ir grindų, kiek tau reikia“, ir man iš karto išmuša saugiklius.

Iš senų laikų liko baisiai nedaug reikalavimų idealiems namams: šviesios spalvos, gražios vonios plytelės, kad nelytų pro stogą, kad laukiniai žvėrys nesilankytų ir kad visi ten gyvendami gerai sutartume. Dar svetingumas – namų gyvybė ir atvirumas.

Bet nuosavi namai – tai gal šiek tiek daugiau. Ir labai daug atsakomybės. Kaip juos kurti su tokiu piemenukišku nusiteikimu kaip mano? Kaip prisijaukinti nepažįstamą didelių namų formatą?

Gal taip ir būčiau likusi su visais klausimais aidinčiais galvoje per amžius, bet gana netikėtai sužinojau apie tokį dalyką kaip namų terapija. Gavau dovanų pasimatymą su psichologe Irma Skruibiene ir tikrų tikriausią namų terapijos seansą. Iš tiesų dabar jau manau, kad tai – geriausia pirmoji stotelė kuriant savo namus, jei tik turi kokių dvejonių ir sau neatsakytų klausimų. Į kuriuos galiausiai atsakyti gali tik pats/pati, o tie atsakymai glūdi suvokime, kad namai – tai visai ne vieta, o jausmas. Namų jausmas, kurį atsineši iš vaikystės, net kūdikystės, o jo nuotrupos atmintyje užkonservuotos spalvų, kvapų ir įspūdžių pavidalais.

Tuo jautriu vaikystės metu patirtas nesaugumas, nestabilumas ar kitoks jausmų sąmyšis gali būti priežastis, dėl kurios vėliau įsikimbame į nuosavus namus. Kodėl mėgstame sunkius, didelius, tvirtus ir „saugius“ daiktus. Tikriausiai girdėjote faktą, kad lietuviams bene iš visų europiečių svarbiausia būti būsto savininkais, kitaip nesijaučiame saugūs – veikiausiai tai susiję su mūsų senelių, prosenelių tremtimis, praradimais ir kitomis istorinėmis traumomis.

O mano neišpuoselėti namai kuprinėje čia vėl kažkaip neįsipaišo į kontekstą. Bet ir nieko tokio – namų interjero kūrėja būti neprivaloma, namai gali būti ir lengvi, be grandiozinių užmojų, be makiažo, be kruopščiai suderintų interjerų. Tokią žinutę išsinešiau iš pasimatymo su namų terapija. Tiksliau – iš pasimatymo su savo pačios vaikystės namais. Gana chaotiškais, pilnais knygų, judesio ir žmonių.

Kai prieš kurį laiką pagaliau persikraustėm į tuos ilgai planuotus ir svajotus savo namus, man pasirodė, kad veltui tiek daug galvojau besiilgėdama kažkokio mistinio jų tobulumo. Nes savi namai – beveik kaip savi vaikai. Priimi juos netobulus, džiaugiesi jais be proto, tokiais, kokie yra. Stengiesi po truputį mokytis kaip tapti būtent šitų namų žmogum. Laikai duris atviras ir kvieti į juos tuos, su kuriais kurisi naujų namų istorijas, spalvas, kvapus ir įspūdžius jau savo vaikams.

Daugiau skaitinių:

Namų terapija Fb

Namų terapijos blogas

Interviu su psichologe Irma Skruibiene ir architekte-dizainere Gitana Valavičiūte: Kas būstą paverčia namais?