Dabar madingas minimalizmas. Neužsigriozdinti daiktais, visada turėt kuo kvėpuoti. Dievaži, man labai patinka idėja. Aš jos taip ilgiuos iki kelių stovėdama plastikiniuose vaikų niekučiuose, sumišusiuose su visas namų plokštumas okupuojančiais piešiniais ir darbeliais (pvz., iš sausainių pakelio iškirptais ir iš visos širdies man sudovanotais šunyčių patrulių paveiksliukais). Bet kartas nuo karto manyje nubunda radikalus išmetikas ir namuose iš tiesų kuriam laikui pasidaro kiek lengviau kvėpuoti (dar pasakysiu jums paslaptį – vaikai nė kiek nepasigenda viso to plastikinio šlamšto, taigi nesivaržykit).

Išmesti, atiduoti, išdovanoti galiu daug ką. Išskyrus vieną dalyką. Visuose tvarkingo gyvenimo vadovėliuose didelėm raidėm parašyta: nekaupkite senų žurnalų, išmeskite juos pačia lengviausia ranka, dabar. Tai vat su jais ir negaliu atsisveikinti. Komplektai „Ausies“ (ją skaitydavau dar tada, kai namie turėjom tik radijo tašką, ir apie visokias kietas muzikos grupes žinojau daugiau žurnalinių faktų negu buvau girdėjusi jų muzikos), „Lux jauniems“ (būtent iš jo sužinojau, kad kai tik baigsiu mokyklą, būtinai keliausiu autostopu į Europą patirt visokių stebuklingų nuotykių), „Miesto IQ“ (turiu visus numerius ir labai didelę nostalgiją žurnalui, rašiusiam apie gyvą ir nenupoliruotą miesto kultūrą). Jie visi man turi nepamatuojamą istorinę vertę.

Gal neįtikėtina, bet tokią vertę jau turi ir gana neseni, maždaug penkiolikos metų amžiaus žurnalai „moterims“. Tokių pundelį atradau senelių sodyboje, perverčiau ir mane pervėrė supratimas, kad per tuos 15 metų kažkas virto aukštyn kojom tiek tokio tipo žurnalistikoje, tiek, matyt, ir mūsų galvose. Tuose žurnaluose dar visiškai nebuvo supratimo apie selebričių kultūrą. Įsivaizduojat – jie rašė apie paprastus, gyvus (kartais, be abejo – apie garsius ir žinomus) žmones. Iš šių dienų perspektyvos keistokai, gal retsykiais naiviai ir nuoširdžiai nagrinėjo visokiausias problemas („neištikimybė“, „priklausomybė“, „vyrai“ ir pan.). Skaitėm garsiai, citavom, stebėjomės, ir aš ūmai prisiminiau, kad juk išties paauglystėje skaitytoje „Panelėje“ taip stipriai kabindavo tikri žmonės ir jų nurautos istorijos, vienos pavyzdinės (keliaujančios, studijuojančios, kažką įdomaus dirbančios, kuriančios mergos), o kitos – anaiptol (skurdas, smurtas, liūdesys, daug vaikų nuo labai anksti ir pan.). Visos herojės buvo paprastos, niekam nežinomos merginos. O paskui kažkas pasikeitė, skaityti tiesiog nebeliko ką, nes herojėmis tapo lėkštos kokių nors realybės šou dalyvės, tėvelių dukrelės, berniukų mergaitės ir kiti personažai, apie kuriuos Randy iš South Park’o klausė „Why is that thing famous?“.

Selebričiai, glamūras ir socialiniai tinklai per tą laiką tarp mūsų išpūtė kreivus veidrodžius, kuriais transliuojam spindesį, o skurdą pasiliekam sau. „Atsidarius instagramą tiesiog akivaizdu, kad visas pasaulis kažkodėl kažkokiu būdu dabar gyvena dzen ašrame Tailande ant vandenyno kranto ir spinduliuoja #onlygoodvibes“ – sako mano pusseserė Gabija.

Rodos, protingi žmonės esam, bet tas visuotinis kreivas spindėjimas vis tiek veikia. Jis kelia kartelę iki rožinių debesų ir taip automatiškai generuoja nusivylimą savim bent devyniais iš dešimties kartų. Nes kiti tai gražūs, kiti keliauja, kitų karjeros nerealios, draugai tokie draugiški, o namai – kaip iš katalogo.

Nors iš tiesų, kokie 99% mūsų gyvenam mažų pergalių, kasdienių nusivylimų ir nesėkmių kupiną gyvenimą, žingsnis po žingsnio kovojam dideles ir mažas kovas, kartais galbūt netgi laimim, bet dažniau pralaimim iš to išmokdami ką nors ateičiai (arba ne). Klystam dažniau negu būnam teisūs, tik ne visada tai prisipažįstam, netgi sau. Šitam kely sutinkam didelių duobių tik vienu iš dviejų būdų – anksčiau arba vėliau. Ligos, netektys, praradimai, neišsipildymai – anksčiau arba vėliau. Bet iš visų duobių yra išlipama, ypač, jei šalia yra rankų, padedančių lipti ir ausų, išklausančių tavo istorijas. O kuo daugiau kalbi, tuo mažiau vienišas jautiesi, tik reikia didelės stiprybės tam kreivam idealybės veidrodžiui pralaužti.

Man kartais atrodo, kad šitam blogui stipriai trūksta #onlygoodvibes dvasios, kartais jis gal net panašėja į kažkokį dramatinį bėdų turgų? Bet jo peršama mintis nėra ta, kad mes visi esam maži bėdžiai ir sau nereikėtų per aukštai kelti kartelių. Ar kad reikia tenkintis vidutinybiškais pasiekimais. Pagrindinė mintis gal vis dėlto ta, kad didelėm ir mažom nesėkmėm pažiūrėjus į akis, išlipus iš visokiausių duobių, kaip prizas ateina didelis džiaugsmas dėl paprastų, normalių, visiškai banalių dalykų. Kaip rašė Mary Jean Irion: „Normal day, let me be aware of the treasure you are. Let me learn from you, love you, bless you before you depart. Let me not pass you by in quest of some rare and perfect tomorrow. Let me hold you while I may, for it may not always be so.“

 

 

* Šis įrašas neturi nieko bendra su blogu www.pinkcity.lt – tik pasiskolintą pavadinimą (ačiū).