Vystančių hipsterių vanojimas: kai ateina tėvystė, bet jos neprisiveja suaugystė

[Ištrauka iš knygos „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“]

Autentiškumas – viena didžiausių šių laikų vertybių. Tai nuolatinis nesumeluoto, natūralaus tikrumo ieškojimas savyje, santykiuose ir aplinkoje. Pradedant dvasinėmis savęs pažinimo praktikomis ir baigiant gyvu, nesintetiniu maistu ūkininkų turgeliuose. Kažkur per vidurį tarp jų įsiterpia autentiškumo paieškos patyrimų kelionėse ne turizmo kompanijų nustatytais maršrutais, stengiantis įsisprausti į tikrą lankomų vietovių gyvenimą, slankiojant iš paskos vietiniams ir gaudant unikalų vietos dvasios apsireiškimą. Fair trade, zero waste, do it yourself – visi šie judėjimai susiję ne tik su socialinio teisingumo, gamtosaugos, bet ir su autentiškumo idealais. Visa tai iš ilgesio ko nors tikra ir apčiuopiama, verta brangaus mano laiko, pasitikėjimo ir prisirišimo išskydusiame plastikinių kūnų, dvasinio sterilumo, perteklinio patogumo ir virtualių santykių pasaulyje.

Niujorke gyvenanti ir visą gyvenimą savo miestą tyrinėjanti žilaplaukė sociologė Sharon Zukin rašo apie tai, kad autentiškumo troškimas yra pagrindinė hipsterių kultūrinio judėjimo vertybė. Ir ji įgauna tokią didelę jėgą, kad net pradeda fiziškai keisti miestus, ypač – jos mylimą Niujorką. Autentiškumo besiilgintys ir bet kokia kaina jo besivaikantys hipsteriai masiškai ieško prieinamų, bet svarbiausia – autentiškų gyvenamųjų bei kūrybos erdvių. Jie bėga nuo nuobodžių, švarių ir pernelyg brangių miestų centrų ieškodami dar „nesugadintų“ priemiesčių, juos užvaldydami, juose prikurdami meno dirbtuvių, galerijų, bendradarbystės erdvių ir būtinai – kavinių, prekiaujančių ekologišku maistu, chai latte, matcha latte, flat white.

Vėliau į šias savo apgyvendintas ir hipsteriškos estetikos pripildytas erdves jie pritraukia ir gausybę investuotojų, ir šie, ten kurdami didelės apimties verslus, plėtodami nekilnojamojo turto projektus, atsineša tą pačią miesto erdves unifikuojančią švarą, nuobodulį, tinklines parduotuves ir dideles kainas. Jie išpreparuoja vietos dvasią negrįžtamai, ilgainiui suryja ir suvirškina visą jos buvusį autentiškumą. Tada klajojančios hipsterių gentys vėl kelia sparnus, vyksta tolyn, ieškodamos naujesnių, autentiškesnių ir pigesnių rajonų. Šis procesas neturi pabaigos, kai taip suvartojamas miesto centras ir jam artimi rajonai, hipsteriai keliasi į priemiesčius, o vėliau – net ir į gana tolimus miestelius bei kaimiškas vietoves.

Tačiau svarbiausias autentiškumas hipsteriui tavyje ir manyje vis dėlto susijęs ne su daiktais, ne su maistu ir ne su miestais. Svarbiausias yra „aš“ autentiškumas. Jį susikurti yra didelis darbas, nes savęs kažkodėl taip paprastai neatrasi Šeškinės daugiabutyje, universiteto bibliotekoje ar buhalterių kursuose. Ne, tikrojo savęs reikia nuosekliai ir užsispyrusiai ieškoti bastantis po pasaulį, keliaujant po gražias, įkvepiančias (ir brangias) jo vietas, stengiantis išpildyti kiekvienam iš mūsų asmeniškai suformuluotą aušros pažadą. Rasti savo pašaukimą, nusiasfaltuoti unikalų gyvenimo kelią, kuris ne susideda iš banalių ir visuomenės primestų pasirinkimų, bet atspindi tikrąjį „aš“. Sielą niežti tol, kol nesileidi ieškoti savęs, o kai jau randi – turi intensyviai kultivuoti tas ypatingas ir išskirtines veiklas, hobius, sportus ir išradingas pramogas, kurios vienintelės rezonuoja su „aš“ autentiškumu.

Christine Rosen, JAV istorikė ir apžvalgininkė, į tokį „aš“ kultą žiūri skeptiškai, o juo persunktą hipsterišką tėvystę tarkuoja žiauriai, be gramo gailesčio. Pasak jos, šiuolaikinių tėvų karta išaugo iš savo pačių gimdytojų girdėdama nuolatinį patvirtinimą, kad kiekvienas vaikas – ypatingas ir unikalus. Todėl išpuoselėti, ilgai savęs ieškoję, sau itin jautrūs dabartiniai mažų vaikų tėvai labai sunkiai priima bet kokius kompromisus su savo ego.

Prie tėvystės dramos intensyvumo prisideda ir tai, kad vaikų gimdymas šiais laikais nebėra savaime suprantamas dalykas. Dažniausiai tai – sąmoningas pasirinkimas, vienas iš daugelio galimų būdų formuoti savo unikalųjį gyvenimo kelią, kurį suteikė visuotinai prieinama kontracepcija, vėlyvos santuokos, moterų teisių plėtra, profesinės moterų ambicijos ir galimybės darbo rinkoje. Visa tai smarkiai pakelia statymus gyvenimo lošime.

Kai tėvystė tampa sąmoningu, apgalvotu, suplanuotu sprendimu, ją pasirinkę žmonės prisiima didelę kompromisų su savo išpuoselėtu tapatumu bei nepaprastai branginama laisve riziką. Ir kaip yra įrodę ekonomistai, tyrinėjantys daugiau
ar mažiau racionalius pasirinkimus, kuo daugiau jų turi – tuo didesnė tikimybė, kad rinkdamasis panirsi į ilgalaikius svarstymus, abejones, jas lydintį nerimą bei neišvengiamą gailėjimąsi dėl praeityje jau padarytų sprendimų (nes galbūt tas kitas variantas, kurio nepasirinkai, būtų buvęs geresnis, lengvesnis, produktyvesnis, autentiškesnis?). Net jei tas pasirinkimas – lauktas ir mylimas kūdikis.

Taip rašo Ch. Rosen. Ji teigia, kad hipsteriška „aš“ puoselėjimo ideologija persiėmę tėvai su didele nuostaba sutinka juos iš giedro dangaus užgriūvančią tėvystės tikrovę, kuriai jie morališkai dažniausiai būna visiškai nepasirengę. Tėvystei juk reikalingas sunkus darbas, pasiaukojimas, kompromisai ir jų akivaizdoje išlaikomas orumas. Visa tai – senosios kartos vertybės, o hipsteriai, ėję savo unikaliu ir, pripažinkim, malonių, išpildančių veiklų paieškomis nugrįstu keliu, patiki galimybe vaikus auginti visiškai kitaip. Maloniai, unikaliai ir savitai. Be kompromisų su estetika ir jiems įprastu gyvenimo būdu. Kažkur giliai viliantis, kad nėštumas, gimdymas ir pirmieji keletas metų su kūdikiu bus išpildanti, vien tik pozityvi patirtis. Nesibaigianti šventė. Beveik kaip dar viena egzotiška kelionė.

Jau gimus vaikams, pasak Ch. Rosen, su kiek netikėtai užgriuvusia tikrove progresyvieji tėvai paprastai tvarkosi vienu iš dviejų būdų. Vieni visomis jėgomis siekia patvirtinti, kad nepaisant nieko cool tėvystės projektas yra įmanomas ir jų senasis „aš“ jo akivaizdoje nesusidegins, savo pelenais patręšdamas ateities želmenis. Būtent tokį projektą aprašo „iškiliausiu šių laikų amerikiečių rašytoju“ pats save vadinantis Nealas Pollackas knygoje „Alternatyvus tėtis: tikra istorija apie tai, kaip viena šeima bandė užauginti kietą vaiką Amerikoje“. Iš baimės tapti vidutiniu naminiu Amerikos tėtušiu knygos autorius nuo pat sūnaus gimimo pradeda vykdyti cool vaiko projektą. Jis aprašinėja nuo pat pirmųjų dienų puoselėjamą sūnaus muzikinį skonį, vežiojasi kūdikį po alternatyviosios muzikos festivalius, iš savo paties gyvenimo neišbraukia spontaniškumo ir iš paskutiniųjų bėga nuo bet kokių suaugystės riboženklių. Net jeigu desperatiškas kietumo vaikymasis ilgainiui tampa tragikomiškas, o tėvystės projektas sukasi visai ne apie vaiką, o tik apie tėvo lūkesčius ir jo ego, tokia išeitis alternatyviajam tėčiui vis tiek atrodo geresnė nei tradicinio, nuobodaus ir beviltiškai suaugusio žmogaus gyvenimo prakeiksmas.

Antras būdas, kaip jaunieji tėvai sutinka su jų lūkesčiais nesutampančią tėvystės tikrovę – tai nuolatiniai skundai, piktinimasis ir dejonės. Ir taip, iš tiesų čia jau sunku nustatyti ribą, kur mes vis dar kalbame apie psichiatrės Alexandros Sacks rekomenduojamą terapiškai atvirą dalijimąsi autentiškais jaunų mamų ir tėčių patyrimais, o kur – jau apie Ch. Rosen kritiką perdėtam motinystės bei tėvystės dramatizavimui tėvų hipsterių interneto medijose, žurnaluose bei knygose. Vis dėlto riba tarp demonstratyvios savigailos, savo popų kaišiojimo visiems į akis prašant papūsti ir terapinio atvirumo tikrai egzistuoja, net jeigu ją brėžia sunkiai apčiuopiami, gana individualūs gero skonio kriterijai. Pavyzdžiui, man į terapinio atvirumo pusę sukrinta visi atvejai, kuriuose esama refleksijos, empatijos, poreikio užmegzti ryšį, gebėjimo išgirsti kitą, galėjimo save matyti ne kaip unikalų kenčiantį pasaulio centrą, bet kaip vieną iš kur kas didesnės bendruomenės narių. Taip pat šiai stovyklai priklausytų ir atvejai, kuriuose nestokojama humoro bei sveikos saviironijos.

Kaip vieną aštriausių motinystės dramatizavimo pavyzdžių Ch. Rosen aprašo Heather B. Armstrong tinklaraštį su antrašte „Šventoji nuolatinės depresijos mergelė“ ir pirmąją šios autorės knygą „Mane užkniso, tada aš verkiau: kaip sulaukiau vaiko, nervinio išsekimo ir absoliučiai išsiilgtos margaritos“. Šioje knygoje ir savo tinklaraštyje visiškai įprastą šalutinį nėštumo poveikį, gimdymo procesą ir vaiko auginimo sunkumus ji aprašo su precizišku tikslumu lyg subtilius, tik jai individualiai suprojektuotus kankinimus.

Kiekvienas nemalonus potyris, kiekvienas išsipūtusio „aš“ ribas peržengiantis įvykis sukelia demonstratyvią nuostabą, akių vartymą ir gausybę nepaprastai kūrybingai sukonstruotų keliaaukščių epitetų. Skaitant didingos dramos kupinas
H. B. Armstrong ataskaitas apie motinišką kasdienybę pasidaro įdomu, ar autorė jau suaugusi išlaikytų testą, kurio metu vaikams duodamas zefyras ir paprašoma dešimt minučių pakentėti jo nevalgant. Po dešimties minučių visi ištvėrusieji už atkaklumą gauna dovanų antrą tokį pat zefyrą. Neištvėrusieji turi pasitenkinti to vienintelio zefyro suvalgymo be atidėliojimų džiaugsmu. Įtariu, kad H. B. Armstrong ir šią patirtį sugebėtų aprašyti kaip dramatišką kankinimo sceną su baisiais, tiesiog protu nesuvokiamais reikalavimais trapiam jos asmeniui.

Likusią knygos skyriaus dalį galite išgirsti leidyklos „Dvi tylos“ ir „Vėjų teatro“ įgarsintoje knygos „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ ištraukoje (arba perskaityti pačioje knygoje):

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s