Kai neturėjau vaikų, visada labai keistas atrodydavo bičiulės Mi. pasakojimas apie tai, kaip jos mama, buvusi laukinė ir pasiutus merga, susilaukusi vaikų labai smarkiai pasikeitė – pradėjo bijoti bet kokių rizikingų veiklų, net užlipti ant aukštesnio tilto ar pastato. Stabdydavo atsakomybė, atsirado jausmas, kad turi save saugoti dėl vaikų. Man žiūrint iš šono rodėsi, kad štai viskas – ateina vaikai ir nori nenori iš laukinio žirgo tampi prijaukintu ramiu arkliu, kuris bėga kasdien tą patį ratą tame pačiame manieže su tais pačiais kasdien vienodais barjerais.

Drąsą ir nutrūktgalviškumą keičia saugumo ir ramybės poreikis. Todėl bijai dėl savęs, bijai dėl vaikų, kad susirgs, kad susižeis, kad paklys, kad nenusaugosi ir kas nors atsitiks. Kas nors baisaus, žinoma. Saugai, tupinėji, ilgainiui pradedi bijoti ir dėl visų artimųjų, nes baimė dauginasi, jei pasiduodi – jai kasdien reikia vis daugiau ir daugiau mėsos.

Ir aš bijau. Labiausiai bijau vaikų paauglystės, kad jie, kaip ir aš kažkada, paims ir ištranzuos per pasaulį, išjos ant laukinių žirgų, ir kokį kartą per mėnesį, jei nepamirš, man parašys: „Mama, mums viskas žiauriai gerai, kojas mirkom vandenyne, deginamės be liemenukų, čia tokios mados“.

Bet dar labiau nei viso to, bijau šitai baimei atsiduot iki galo. Labiausiai už viską pasauly bijau savęs sakančios „nevažiuok“. „Neik“, „nedaryk“, „pasilik“, „taip visiems bus ramiau“. Dar „o kas, jeigu?“.

Man rodos, esminis triukas čia yra išmokti bijoti. Nes išmokt nebijoti turint vaikų – greičiausiai tiesiog neįmanoma. Tas vienas iš sunkiausių tėvystės testų – išmokti dirbti su savo baime, kad jos neįsodintum į vaikus. Kad savo baimių nepaverstum karta iš kartos besitęsiančiu nerimo – baimės be konkretaus objekto, visa apimančios baimės be ribų – paveldu. Net jei patys baimes nesąmoningai sugėrėm iš aplinkos nuo ankstyvos kūdikystės, girdėdami kas žingsnį „neik“, „nelipk“, „nedaryk“, kad tik visiems būtų ramiau.

Bet tai kaip?

Neturiu dešimties universalių patarimų „Kaip išmokti bijoti ramiai“. Net penkių neturiu. Galiu tik pasidalinti vienos Baltarusijos blogerės įžvalgomis iš dar 2006 metais vykusių protestų po eilinių suklastotų rinkimų:

Aš tvirtai įsitikinusi, kad žmones sulaužo ne realios represijos, o baimė prieš įsivaizduojamas represijas. Pagal mano stebėjimus, dauguma draudimų gimsta žemiausiame hierarchijos laiptelyje. Tai yra, kartais ne vyriausias laikraščio redaktorius, o pats reporteris draudžia sau rašyti tam tikra tema. „Nereikia“ – sako sau jis. Bet jei staiga apeisi šitą „nereikia“, pasirodys, kad neklusniojo nenutrenks dangaus perkūnai ir neateis pasaulio pabaiga. Kuo „mažesnis“ žmogus, tuo daugiau šitų baimių, tuo daugiau „nereikia“ jį supa. Panašu į narvus, įstatytus vienas į kitą, kaip matrioškos. Šitie „nereikia“ lyg ir saugo žmogų, nors riboja jo laisvę. Bet jeigu supranti, kad saugotis nereikia – nebereikia ir šitų narvų. Paukštis iš narvo negali pasprukti, o musė – laisvai. Aš – musė. Aš per maža, kad mane būtų galima paveikti baimės narvais.

Man dažnai sako, „Tu gi dukrą augini“. „Va būtent“ – atsakau aš. Aš auginu dukrą ir nenoriu, kad ji gyventų baimės apsuptyje. Būčiau bloga auklėtoja, jeigu nesugebėčiau savo vaikui parodyti pavyzdžio – kaip gyventi. Juk ne karjera ir ne pinigai svarbiausi – jų atsiras, jeigu žmogus pasitiki savimi ir nebijo „kad ko nors blogo neišeitų“.

(už vertimą ir leidimą publikuoti cituotą ištrauką dėkoju bičiulei Ma.)