Skaičiau ne vieną ir net ne penkis interviu su dainų kūrėja ir atlikėja Ieva Narkute. Iš jų visų supratau vieną dalyką: Ieva kartais nekalba. Nekalba, nors ir netyli, sako visokių žodžių ir jų junginių, kuriais gali užpildyti baltą lapą, bet juose nėra tos gelmės, kurios prisigaudai su kaupu jos koncertuose ir tuose pokalbiuose, kuriuose nedalyvauja diktofonas. Dėl to ruošiantis Ievą kalbinti pačiai ir rengiant interviu žurnalui „Tavo vaikas“ teko truputį padrebinti blauzdas, bet nedaug.

Tik pradėjus kalbėtis paaiškėjo, kad interviu bus iš tų, kuriuose dalyvaujantis diktofonas visiškai nieko nekeičia – buvo ir gelmės, ir visiškai atvirų pasipasakojimų ne tik apie paradinę motinystės pusę, bet ir apie iššūkius, pačius didžiausius gyvenimo mokytojus.

Ieva pernai lapkritį susilaukė pirmagimės Onos ir prisijungė prie mamų genties. Kaip ji išgyveno nėštumo ir pirmųjų savaičių su kūdikiu patirtis? Keliolikos auklių komanda prižiūri dukterį Ievai grįžus koncertuoti ir kurti? Ar prie šeimos prisijungusi Ona pakeitė tėvų gyvenimą iš pagrindų? Apie savo motinystės mokslą Ieva papasakojo kaip niekada atvirai.

Taip taip, ne tik apie meną, bet ir apie mokslą – Ievą pažįstantiems tik kaip scenoje dainuojančią ir istorijas pasakojančią divą galbūt bus netikėta, bet ji, pasirodo, yra labai konkretus ir į daugelį dalykų moksliškai žiūrintis žmogus: „Manęs nepažįstantys žmonės įsivaizduoja, kad esu stereotipinė paplaukusi, nestruktūruota menininkė, bet taip nėra. Aš moku valdyti gyvenimą, aš moku prisiimti atsakomybę, prognozuoti, planuoti, padaryti namų darbus ir tik tada eiti į egzaminą.“

Vaiko planavimas, nėštumas, gimdymas ir auginimas – žinoma, taip pat egzaminas, kuriam Ieva ruošėsi atsakingai. Ne, ne medituodama, bet analizuodama ir skaitydama mokslinę literatūrą.

Gabalėlis į žurnalą nepatekusio pokalbio su Ieva:

„Kol nepradėjau domėtis ir skaityti visko, kas susiję su tuo, kaip atsiranda vaikai, aš labai daug ko nežinojau. Pavyzdžiui, neįsivaizdavau, kad jau nuo taip anksti žmogui padėti visi pamatai. Labiausiai nustebino faktai gal net ne apie nėštumą, o apie moters vaisingumą, visus tuos nuostabius ritmus. Kadangi mūsų vaikas buvo planuotas, tai jau planavimo etape skaičiau literatūrą. Nuostabu, kaip sudėtingai, bet sklandžiai viskas veikia, kiek daug skirtingų sistemų turi suveikti, kad sumažėtų klaidos tikimybė ir kad būtų pagamintas vaikas su visais piršteliais ten, kur jie turi būti, su visom tom akytėm ir ausytėm, išraitytom būtent taip, kaip priklauso.

Ir dabar skaitau Alice Callahan knygą The Science of Mom, kuri parašyta remiantis moksliniais tyrimais. Autorė, pradėjusi lauktis dukters, suprato, kad forumai ir pletkai dažnai yra vienpusiški, šaudo į vienus vartus. Vieni išpažįsta vieną tikybą, kiti – kitą, ir tai labai riboja. O ji kaip mokslo žmogus nusprendžia susisteminti tą visą informaciją ir prieina labiau pamatuotas išvadas. Tarkim, vakar perskaičiau skyrių apie maitinimą krūtimi. Žindymo šalininkai ir propaguotojai visais varpais skalambija, kad egzistuoja ilgalaikis natūralaus žindymo pliusas vaikui, kuris tęsiasi ir į vėlyvesnę vaikystę, paauglystę ir vos ne suaugėlišką gyvenimą. Bet štai mokslas to neįrodo.

Natūralaus žindymo privalumai yra įvairūs ir didžiuliai, bet jie veikia tik kūdikystės laikotarpiu, tik tada, kai yra žindoma. Paskui, kai vaikas pradeda valgyti kitą maistą, visos apsaugos dingsta. Pavyzdžiui, daug kartų girdėtas argumentas apie aukštesnį žindytų vaikų IQ nelabai atlaiko kritikos, nes kai pasigilini, kaip tie tyrimai buvo atlikti, pasirodo, kad, tarkime JAV, krūtimi maitina išskirtinai didesnes pajamas ir aukštesnį išsilavinimą turinčios moterys. Natūralu, kad dėl jų socialinės aplinkos, kūdikiai ir vaikai bus lavinami smarkiau ir turės aukštesnį IQ – nėra jokio tiesioginio priežastinio ryšio tarp žindymo ir IQ, o tik paprasčiausia koreliacija, kuri nieko tiksliai neparodo. Jei palyginimi toje pačioje šeimoje augusių, bet skirtingai maitintų brolių ir seserų IQ, skirtumų nebelieka. Vadinasi, darant toli siekiančias išvadas apie žindymą, neįvertinti socialinės aplinkos faktoriai.

Žindymo propaganda – labai įdomi tema. Ji nėra blogas dalykas, nes siekia tikrai aukštų tikslų, bet kartais ribos yra peržengiamos, ir žmonėms, susiduriantiems su žindymo sunkumais, įdiegiama tam tikra žindymo kaltė, kai pasąmoningai žindymo nesėkmę sutapatini su negebėjimu būti gera mama.

Aš nenorėčiau, kad pagrindinis bruožas, kuris mane apibrėžia kaip mamą, būtų žindymas. Taip, aš žindau savo dukrą, bet tai yra tik vienas iš daugelio bruožų, ir tas žindymo suabsoliutinimas man nepriimtinas. Pati su tuo susidūriau gimdymo namuose, kai budinčiai akušerei pasiūlius duoti vieną dozę mišinuko, kad ir vaikas išsimiegotų, ir aš pailsėčiau, per visą mane perėjo toks keistas iškreiptas kaltės jausmas, kažkokia gėda, toks „viskas, aš susimoviau“ jausmas. „Vaikui dvi paros, o aš jau feilinu kaip mama, nes pieno nėra, o vaikas alkanas“. Ir tai yra siaubingas jausmas. Man reikėjo vyro pašonėj, reikėjo daug su juo diskutuoti, bet aš mačiau, kad net ir jam persidavė tas kaltės ir susimovimo pojūtis, nes abu tam žingsniui ieškojom pateisinimų ir raminom patys save, kad „gal čia nieko tokio, ištisos kartos gi išaugo ant mišinukų“, kol pagaliau atleidom tuos varžtus galvoje. Ir kai tas kaltės jausmas ištiko mane, supratau, kaip smarkiai jau buvau įkliuvusi į tą labai fiksuotą ir rigidišką įsivaizdavimą, kad tik taip ir ne kitaip turi vykti žindymas, ir kad jeigu vieną kartą nuslysi, viskas bus blogai.“

Ir dar vienas dalykas: interviu išėjo viena klaida, kurią čia noriu atitaisyti. Vietoje Ievos pasakytų žodžių „Vyro vaidmuo planuojant, laukiantis ir jau susilaukus vaiko nėra didelis – jis yra esminis“ žurnale rasite formuluotę „Vyro vaidmuo nėra didelis, bet jis yra esminis“. Gal atrodo kaip žodžių žaismas, bet neapsigaukit – vyro vaidmuo yra daug didesnis nei tiesiog didelis!

Nenoriu girtis, bet pasigirsiu (nors realiai 80% pagyrų keliauja Ievai): geras interviu, paskaitykit. Žurnalo „Tavo vaikas“ kovo mėnesio numeryje, puslapis nr. 24.