Aš esu knygų kaišiotija ir straipsnių siūlytoja. „O, žinok, kokį gerą čia visai neseniai skaičiau“, „pažiūrėk, tau tikrai patiks“, „bet tai kaip man atvėrė akis“, „nori, paskolinsiu?“. Dažniausiai, nori ar nenori, bet skolinu, bruku, išeinantiem prikaišioju į rankinukus, dovanoju per gimtadienius, Kalėdas ir gimus vaikams.

Vieni taip knygom primygtinai apkaišyti draugai mandagiai pasako, kad dar nebaigė skaityti kitos, kiti mandagiai pasiima, bet niekada neatsiverčia. Vienas iš dešimties sako „duok greičiau“ ir perskaito per pusę savaitės, paskambina ir papasakoja išsamiai, kas su ta knyga ir jos išmintim gerai, o su kuo – visiškai nesutinka.

Nes knygos, tik knygos gali pakeisti pasaulį. Išmokyti teisingai auklėti vaikus. Ir aš nekalbu tik apie auklėjimo patarėjus ar vadovus – dauguma gerų knygų imliam protui gali atverti akis, sugeneruoti įžvalgų apie gyvenimą, gyvenimą su vaikais – taip pat. Atrodo, jei kiekvienas perskaitytų bent po menką pundelį iš ilgo sąrašo _the_ knygų, tikrai pasilengvintų gyvenimą ir sau, ir savo vaikams, ir taip po truputėlį, kryptimi iš apačios į viršų, pasaulį padarytų bent kiek geresne vieta vieni kitiems gyventi.

Tik mes intensyviai nesileidžiam jų supurtomi.

Net ir tobuliausią literatūrą mes gi skaitom baisiai selektyviai. Atsirenkam tik tai, kas pernelyg nedirgina. Mes apskritai neskaitom tam, kad sužinotume ką nors naujo, mes skaitome tam, kad pasitvirtintume išankstinį savo žinojimą. Net su žmonėm nesikalbam tikėdamiesi išgirsti įprastinę mąstymo rutiną supurtančių dalykų, o tik tam, kad jie vis naujais žodžiais kartotų „tu esi teisi“, „gerai varai“, „aš visiškai tau pritariu“.

Išvydę tai, kas nesutampa su mūsų žinojimu, numuilinam ir nuinterpretuojam taip, kad neskaudėtų. Gi nelabai gera pripažinti, kad vaikai neklauso dėl mano tingėjimo (taip, vaikų auklyba yra nepaprastai sunkus darbas, reikalaujantis žiaurios vidinės disciplinos; ir būna būna jos kartais ar net dažnai neturėti, maratonus juk irgi ne visi pasiryžtam bėgioti).

Kitas atvejis – kai pažiūri savo vaikui akis ir pamatai visus savo vaikystės demonus, baimes, visą tą iki skausmo pažįstamą nesaugumą. Ir nusigręži, pabėgi, ir tikrai neieškai knygų, kuriose rašytų, kaip su visu tuo elgtis, nes per nepatogu, per smarkiai skauda. Geriau jaukiai susirangyti savo kasdienių praktikų ir žinojimų lizde, taip saugiau.

Ir aš nekalbu apie kažkokias ypatingas, išskirtines knygas ar būtinai mokslinius straipsnius. Ne, jų pilna visur – sakinių, eilučių ir pastraipų, galinčių atverti dideles gelmes.

Kad jau taip klausiat, tai mano _the_ knygų topas (nuolat pildoma):

Gintaras Beresnevičius „Vilkų saulutė“
Jonas Mekas „Žmogus be vietos“
Margareta Strömstedt „Astridos Lindgren biografija“
Karen Horney „Neurotiška mūsų laikų asmenybė“
Erich Fromm (visos knygos)
Carl Honore „Duokite vaikams ramybę“
Sigita Valevičienė „Motinystės kelias“
Vaiva Rykštaitė „Pirmąkart mama“
Axel Hacke „Mažasis patarėjas auklėjimo klausimais“
Aušra Kurienė „Kaip užauginti žmogų“
 

O ką skaitai tu? Kokios tavo „būtinai būtinai“ knygos?