Vis paliūdžiu, kad gyvenime su trim vaikais, namais ir darbais nelabai lieka vietos serialams, kai tuo tarpu bevaikiai ar vienvaikiai draugai vardina naujausias madas ir serialų klyksmus, kurių aš jau seniai nebepagaunu. Mano žinios liko ties kadaise sužiūrėtais „Mad Men“, kažkur ties ketvirtuoju sezonu apleistais „Masters of Sex“ ir iki pusės pažiūrėtu naujuoju ir nuo 1993-iųjų dievinamu „Twin Peaks’u“. Gal ir atliktų vienas kitas pusvalandis vakarais užmigdžius vaikus ir dar neprisėdus prie rašymo darbų, bet bėda – norisi žiūrėti kartu su vyru, o jis niekaip nepagauna serialų magijos. Išsideram abu tik vieną abiem tinkantį variantą – įstabiąją laidą per LRT Kultūros kanalą „Kelias į namus“.

Jos esmė – herojus ar herojė, su kuriais filmavimo komanda keliauja į jos ar jo namus, svarbias vietas. (Labai labai rekomenduoju naujojo sezono laidas su Agne Žagrakalyte ir Margarita Simonova, o iš praeitojo – laidą su Stasiu Eidrigevičium – visiški TV meno kūriniai!!!). Vienoje iš paskutiniųjų „Kelio į namus“ laidų savo namus rodė Markas Zingeris, ir pati puikiausia tos laidos dalis buvo jo susitikimas su broliu Emanueliu. Jų pokalbis man yra viena iš taikliausių brolystės santykio iliustracijų, su visais privalomais komponentais – konkurencija, pasididžiavimu ir pasikandžiojimais, tuo nuolatiniu žaviu galynėjimusi, kuris vaikystėje turi ir gana žiaurių formų, bet augant išsivysto į sarkazmu pagardintos meilės pavidalą:

„Jis buvo baisus chuliganas, norėčiau pranešt po šešiasdešimties metų. Aš manau, kad milicija iki šiol dar tavęs ieško. Mes susitinkame dažnai, [nes] jo žmona yra praktiškas žmogus – pastatė namą. Tai mes galime čia susitikti, pamąstyti, apsikeist [mintimis]. Mes galbūt vertinam vienas kito pastabas, nors mes to nesakom. [Atvirkščiai,] sakom, kad nevertinam, vis dar iki šiol kovodami kuris vyresnis šeimoje. Bet iš tikrųjų mes į tas pastabas įsiklausom. Vėliau.“ (Emanuelis)

Dar sužinome, kad Markas Emanueliui balsu skaitydavo Bulgakovo ir Moljero kūrinius, kol pasiekdavo reikiamą efektą – kad brolis apsiverktų (tuo metu jiems galėjo būti atitinkamai 15 ir 5 ar panašiai metų).

Pati augdama su smarkiai vyresnėm sesėm, su kuriom visai neturėjom konkurencinio santykio (nes tiesiog nepalyginamos svorio kategorijos), naiviai įsivaizdavau, koks nuostabus dalykas būtų turėti seserį dvynę. Žinoma, dvynę sielą, kuri visada tave supranta, su kuria visada gali pasikalbėti ir būti suprasta, palaikyta. Cha! Dabar kasdien stebiu visiškai kitokį dvynių paveikslą: realiai turėti dvynę seserį reiškia, kad ji tau nuolat kvėpuoja į nugarą tuo metu, kai pati kvėpuoji jai. Įtampa, lenktynės, konkurencija – jokios ramios idiliškos sielų bendrystės. Jei galėtų, jos su sekundometru pasimatuotų, kiek laiko kuriai skiriu, kai sakau „labanakt“ prieš miegą. Ir, žinoma, labai svarbu, prie kurios lovos prieisiu pirma (vieną vakarą turiu eiti pirma prie vienos, kitą – prie kitos). Dar, pavyzdžiui, viena iš dvynių jautėsi vakaro karaliene, nes knygoje „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ iš jos vardo raidės buvo dvylika, o iš sesers – tik keturios herojės… Žodžiu, viskas visada yra kruopščiai suskaičiuota, padalinta ir pamatuota. (Nors darželio auklėtojos pasakoja, kad ten jos mūru stoja viena už kitą ir net vaikšto susikibusios už rankų – namie NIEKADA to nemačiau.) Brolis kol kas yra konkurencijos objektas, bet jam paaugus santykiai irgi, jau matau, nebus jokia prasme plokšti, o tik dar sudėtingesnė pynė jau iš trijų skirtingai šakotų charakterių.

Bet gal tai mano vaikai tokie keisti, o kitose šeimose tas ramios ir palaikančios broliškos-seseriškos meilės scenarijus yra realus? Abejonės momentas: gal mes tiesiog blogai auginam vaikus? Štai psichologės (kilusios iš dvynių, auginančios dvynius ir konsultuojančios dvynius) Joan Friedman knygoje „Emotionally Healthy Twins“ sakoma, kad esminis dalykas dvyniams (bet, manau, tinka ir apskritai panašios amžiaus grupės broliams bei seserims) – nelaikyti jų vieniu, o skirti kaip įmanoma daugiau individualaus dėmesio. Vaikai turi turėti atskiras draugų grupes, švęsti atskirus gimtadienius, pageidautina – lankyti atskiras darželio grupes ir mokyklos klases, leisti laisvalaikį su tėvais atskirai. Tada išaugs individualiom ir netraumuotom asmenybėm, jų tarpusavio santykiai, tikėtina, bus mažiau komplikuoti. (Daugiau apie šią knygą lietuviškai galima paskaityti šiame bloge.)

Nežinau kaip jums, bet man visa tai skaitant šiaušėsi plaukai – iš kur paimti tiek laiko, lėšų, padedančių rankų, kad kiekvienam vaikui sukurtum po visiškai individualų socialinį pasaulį? Dar baisiau pasidaro, kad visas individualus dėmesys, kurį skiriu kiekvienam vaikui, vis tiek būna tame nuolatiniame šaršalyne, kai vieną pasikvieti ir pasisodini ant kelių, apsikabini, pasikalbi, o po kiek laiko – kitą, dar vėliau – trečią. Jokių atskirų individualių pasimatymų mieste, renginiuose, pramogose, jokių individualių draugų, o ir gimtadienius mūsų dvynės švenčia kartu. Bet kaip nuramina tekstai, kurie rašo, kad viskas gerai, jei vaikai ir sulipę, kad gali būti visaip, kad kiekviena šeima randa jai tinkamiausius būdus, o vaikytis kažkokių universalių taisyklių tikrai tikrai nereikia (uff…).

O kaip yra jūsų namuose? Koks santykių mišinyje meilės ir neapykantos santykis?