Man be galo patiko knyga apie danišką auklėjimą „The Danish Way of Parenting“, o paskutiniame jos skyrelyje rašoma apie tai, kaip danų vaikams laimingai augti padeda jaukumo ir bendrystės – arba hygge – atmosfera šeimos susibūrimuose ir šventėse. O Kalėdos – tai juk visiškas hygge metas.

Tas knygos skyrius prasideda nuo „Hygge priesaikos“, bet kaip truputį sugadintam žmogui man jau vien pavadinimas automatiškai veide įjungė ironijos režimą. „Kokios dar priesaikos?! Ačiū ne, kasčiapernesąmonė“. Bet kad ir su įjungtu ironijos režimu tą priesaiką perskaičiau, ir skaitant ironija pamažėl nublėso.

Joje rašoma, kad jaukumo ir bendrystės atmosfera įmanoma tik ten, kur sutariama dėl keleto bendrų principų, kad hygge galima patirti tik darniai veikiančioje komandoje, kuri:

• išjungia visus ekranus – jokių telefonų anei planšečių jaukiuose šeimos ar draugų susibūrimuose;
• dramą palieka už durų – hygge negyvena ten, kur kalbama, bambama, liūdima apie asmenines ar grandiozines problemas;
• stengiasi pasidalinti buities darbais ir nepalikti jų vienam ar keletui atsakingųjų bičių darbininkių.

(Tai tik pirmieji punktai, o visą „Hygge priesaikos“ sąrašą galite rasti čia)

Taip, taip ir dar kartą taip! Negaliu nepritarti nei vienam punktui, nes mano idealios Kalėdos ir visos kitos šeimyninės šventės bei draugų pasibuvimai būtent tokie kaip čia aprašyti: darnus ir lengvas dainavimas chore, o ne rėksmingi pavienių solistų pasirodymai. Yra tik viena problema: tokios Kalėdos, tokie pasibuvimai mano šeimoje praktiškai kažkaip ne iki galo įvyksta.

Ekranai: o taip. Turime šeimos narį, kurio neatkrapštom nuo telefono ir fb net per jo paties gimtadienio šventę. Padeda nebent išjungtas wifi.

Turime šeimos narių, kurie po pirmojo šventinių pietų patiekalo pabėga dviese burtis taro kortomis į atskirą kambarį taip it su beisbolo lazdomis sugriaudami trapias hygge užuomazgas.

Drama: o kaip be jos? Mano šeimos susibūrimai vis dėlto panašesni į Woody Alleno filmų šventinių pietų scenas, kur visi kažkodėl būtinai ir smarkiai liečia kontroversiškas temas (politika, religija, visos pasaulio ir Lietuvos problemos ir dramos – pirmyn!!!).

Ir taip toliau, ir panašiai. O aš su savo bandymais palaikyti drausmę ir bent kokį jaukios bendrystės lašą, lieku tik liūdnas, nesuprastas ir deja (?) nepasisekęs hygge fiureris. Amžinai per šventes ir suėjimus susiraukęs, nes nei žmonės, nei dalykai nevaldomi ir niekada nevyksta pagal scenarijų. Nes niekas manęs neklauso, o užsiima džiazu bei nuolatinėm improvizacijom (o kur ritualas, aiški ir griežta klasika ir neliečiamai šventos švenčių tradicijos???).

O kas būtų, jei jie manęs paklausytų?

Vienos Kalėdos mano gyvenime vis dėlto vyko pagal hygge fiurerio scenarijų. Jos buvo man pirmosios ne namuose, ne Lietuvoj, o Italijoje. Todėl viskas turėjo būti net lietuviškiau nei lietuviškai. Namai iššveisti iki blizgėjimo, plotkelės, spanguolių kisielius, silkė, grybų sriuba pagal autentišką receptą, net šienas po linine staltiese. Dvylika patiekalų – be abejo. Ir būrimai, žinoma. Ir dar, dvi dienas pjaustyta mišrainė, kurią užskaitytų kiekviena lietuviška močiutė (užteko visam tarpušvenčiui iki pat Naujųjų). Miela brangi mano drauge Laura, kuri visa tai ištvėrei – ačiū tau!!! Esi unikalios kantrybės žmogus.

Dabar galvoju, o gal vis dėlto hygge – labai kultūrinis dalykas? Gal transportuoti danų gebėjimą jaukiai būriuotis, šnekučiuotis ir švęsti į kitas visuomenes vargiai įmanoma? Neįsivaizduoju hygge atmosferoje plūduriuojančių amerikiečių. Ir nežinau, ar mes kultūriškai artimesni jiems, woodyalleniškai neurotiško individualizmo nešėjams, ar vis dėlto mūsų artimiesiems ir jaukiems kaimynams skandinavams?

Bet kuriuo atveju – jaukių šventų Kalėdų jums ir jūsų šeimoms!