Ilgą laiką bandžiau perprasti Instagramą, bet man nelabai sekėsi. Juo naudodavausi kokį kartą per savaitę ir niekaip nesuprasdavau, kodėl jį vadina Facebooko pakaitalu ar netgi konkurentu. Bet užteko įsivelti į Švedijos eksperimentą-komandiruotę, ir štai aš kas vakarą migdydama jauniausią šeimos narį kruopščiai braukau pirmyn-atgal Instagramo juosta, o Facebookas tuo tarpu apleistas žyla iš pavydo. Su išvykimu sutapo mano atradimas, kad Instagramas – tai ne tik paveiksliukai, bet ir istorijos, ir žmonės. Kad tai yra šiek tiek alternatyvi ir labai įdomi bendruomenė. Vis dar stebiu, vis dar bandau suprasti, bet jau nebe iš tolo, o įsitraukusi į jį ausų ir su savo pačios trumpom kasdienybės istorijom.

Blogas ir Facebookas jau padovanojo ne vieną įdomią pažintį, kurios ne socialinių tinklų gyvenime (ta prasme, tame „tiesiog“ gyvenime) turbūt taip ir nebūtų niekada įvykusios. O Instagramas mane suvedė su Agne, šiuo metu gyvenančia Stokholme. Nesame, bent kol kas, susitikusios gyvai, bet kai kada nors tai įvyks, manau, turėsime daug apie ką pasikalbėti, nes kas antrame sakinyje, kurį ji parašo, man norisi linksėti galva ir sakyti „ir aš taip manau, man irgi taip buvo“. O Agnės nuotraukų estetika ir jose pasakojamos istorijos apie miestą, gyvenimą su Vincentu ir apie knygas – visada prikausto žvilgsnį. Todėl nutariau jos paklausinėti daugiau apie patyrimus Švedijoje, apie veiklas ir vietas, atrastas su sūnumi Stokholme ir apie tą patį mus suvedusį Instagramą.

Agne, kaip tave pristatyti? Kaip galėtum atsakyti į klausimą „kas, koks žmogus esi?“

Hmmm… Sunku pačiai apie save kalbėti. Štai, man 33 metai ir vis dar nežinau, kas esu. Na, pusiau gal žinau. Esu knygų mylėtoja, geimerė, svajotoja. Buvau menotyrininkė, dabar būsiu dailės pedagogikos studentė. Dar esu mama. Ir žmona.

Kaip atsidūrei Švedijoje?

Švedijoje pirmą kartą apsilankiau 2009 metų sausį. Ten jau buvo persikėlęs Andrius (dabar vyras, tada dar sužadėtinis). Jis į Stokholmą išvažiavo studijuoti lazerių fizikos (PhD). Atvažiavau tada dviem savaitėm ir nemaniau, kad mūsų laikas čia taip užsitęs… Taip po truputį, pirmyn-atgal važinėjant, visam laikui čia persikėliau 2011 metais.

Išsikraustymas į kitą šalį, o dar ir vaiko auginimas svetur atneša visokių iššūkių. Kaip sekėsi čia įsigyventi? Kas buvo lengva, o kuriose srityse patyrei sunkumų? Koks apskritai tavo santykis su Švedija? Ar ilgai reikėjo jaukintis šalį ir jos žmones? O gal iš karto ją įsimylėjai?

Turbūt reiktų pradėti nuo to, kad niekur niekada nenorėjau išvažiuoti. Gyvenimas ne Lietuvoje manęs niekada neviliojo ir Švediją jaukinausi LABAI sunkiai. Tai ne pačios šalies kaltė. Tiesiog niekada nemaniau, kad štai viskas – dabar čia gyvensiu ir išmoksiu kalbą, ir studijuosiu, ir gimdysiu vaikus. NE. Lūžis ir supratimas, kad čia mano namai, įvyko kažkada po Vincento gimimo, sakyčiau, apie 2014 metus. Dabar jaučiuosi kitaip, jau jaučiuosi namuose. Išmokau kalbą, puikiai pažįstu miestą ir jo taisykles. Buvimas čia mane subrandino ir užaugino. Dabar, kiek perfrazavus Joną Meką, ir aš galiu pasakyti, kad Stokholmas – mano šuo (jis lyg ir taip sakė apie Niujorką). Na, o auginti vaiką visiškai vieniems pradžioje buvo tikrai nelengva. Su laiku pripratom. Dabar remiamės vienas į kitą ir pamiršom, kad galbūt būtų kitaip, jei būtume Lietuvoje (kur lauktų senelių pagalba ir pan.).

Kokius tris dalykus iš Švedijos perkeltum į Lietuvą?

• Pagarbos jausmą. Kitam žmogui (ypač vaikams), aplinkai ir sau.
• Žinoma, geresnes ekonomines sąlygas, socialines garantijas.
• Saugumo jausmą. Žinojimą, kad jeigu reikės pagalbos – ją gausi.

Kokius tris dalykus iš Lietuvos perkeltum į Švediją?

• Savo tėvus!
• Skanų maistą. Lašinukus ir raugintus agurkus.
• Visas savo knygas ir Juodkrantę.

Kas, tavo manymu, švedams svarbiausia vaikų auklėjime? Kokius didžiausius skirtumus įžvelgtum tarp „švediško“ auklėjimo ir to, kaip vaikai auginami Lietuvoje? Beje, kaip jauti, ar tavo pačios auklėjimo stilių smarkiai veikia švediška aplinka?

Manau, kad švedams svarbiausia – laimingas vaikas. Ne kiek ko moka, ne ką žino, o kaip jaučiasi. Nežinau, kiek tame tiesos, sakau iš to, ką pati matau – daugiausia auklėtojų bendravimą su vaikais Vincento darželyje. Vaikas – lygiavertis partneris auklėjime, jam rodoma pagarba ir supratimas. Žinoma, yra ribos. Jos aiškios ir dėl to kiek pakeltas tonas (o jo tikrai būna) atrodo laiku ir vietoje. Gėda pasakyti, bet aš nelabai žinau, kaip auginami vaikai Lietuvoje (tubūt dėl to man taip patinka Instagramas, kur galiu pažiūrėti, „o kaip daro kiti?“). Švedijoje vaikas pirmiausia yra – vaikas. Ir jam galima viskas. Daugiau mažiau. Galima išdykauti, galima išsiterlioti drabužius ir piešti ant grindinio. Galima ir fontane maudytis karštą dieną, ir nieko čia tokio. Švediška aplinka man tikrai turi įtakos, turbūt dėl to esu pakankamai liberali mama. Nors dar tikrai nesu tokia atsipalaidavusi kaip vietiniai tėvai.

Kokias vietas rekomenduotum aplankyti Stokholme (galbūt ir kituose Švedijos miestuose) su vaikais? Kokie dažniausi tavo pačios maršrutai su sūnumi?

Geriausiai pažįstu Stokholmą. Su vaikais verta aplankyti Skanseną, taip pat Gamtos istorijos (Naturhistoriska) muziejų. Pirmasis įdomus tuo, kad tai tarsi Rumšiškės vidury miesto, ten yra ir senovinių namų, ir gyvūnų. Naturhistoriska vaikams patiks interaktyvumu. Smagus ir įdomus yra ir Technikos (Tekniska) muziejus. Nuostabus vaikiškų knygų pasaulis – Bokslukaren knygyne. Vasarą, žinoma, būtina aplankyti atrakcionų parką Gröna Lund. Mūsų su Vincentu dažnas maršrutas yra būtent Naturhistoriska, o artimiausiu metu planuose – Junibacken.

Kas tau yra Instagramas? Žaidimas, bendravimo būdas, langas į pasaulį ar tiesiog kasdienybės praskaidrintojas? Gal būdas dokumentuoti laiką, veiklas ir vietas? O gal net ir saviraiškos priemonė? Su kuo ten daugiausiai bendrauji – žmonėmis iš Lietuvos, Švedijos ar viso pasaulio? Kas tave pačią domina šiame socialiniame tinkle, kokius profilius pasirenki sekti, kas tau įdomu ir svarbu Instagramo pasaulyje?

Instagramas – lyg rakto skylutė į pernelyg gražų pasaulį. Įkvėpimo šaltinis ir būdas stebėti kitus (pvz., kaip žmonės gyvena Lietuvoje ir kitur). Daugiausia bendrauju su lietuvėm mamom. O mane pačią domina šeimų su vaikais profiliai, gražūs interjerai ir įdomios veiklos su vaikais. Kai renkuosi, ką sekti, daug dėmesio kreipiu būtent į interjerą, nes tai sena mano aistra. O dailus interjeras suderintas su vaikų auginimu, man – tobulas profilis.

P. S. Jei buvo įdomu skaityti apie švediško auklėjimo ypatumus, rekomenduoju peržvelgti ir Mildos pasakojimą apie gyvenimą su vaikais švediškai.

P. P. S. Pterodaktilio instagraminės kasdienybės istorijos gyvena čia.