Sociologai tai pavadintų branduoline šeima (nuclear family), bet Aliona iš www.vienok.lt pasiūlė grakštų ir draugišką kasdienei kalbai „kapsulinės“ šeimos arba tiesiog „kapsulės“ terminą. Skolinuosi, naudoju ir dėkoju, nes per šiuos keletą mėnesių, kai vykdome eksperimentą „Švedija“, šeimos gyvenimo „kapsulėje“ realybė tapo kaip niekad aktuali.

„Kapsulė“ susideda iš (dažniausiai) dviejų suaugusių žmonių ir jų auginamų vaikų. Tai šeima, kurios kasdieniame gyvenime seneliai, tetos, dėdės, pusbrolių ir pusseserių konglomeratai ir kt. giminės, kitaip tariant, „išplėstinė“ arba „didžioji“ šeima, dalyvauja gana ribotai. Didžiąją laiko dalį „kapsulinė“ šeima kunkuliuoja savo pačios sultyse.

Maža to, išvykus į kitą šalį, ne tik visi minėti giminės tampa gana tolimi, bet ir šeimos draugai pereina iš „susitinkam rytoj kavos?“ į „susirašykim Messenger’yje!“ režimą. Spontaniškumas ir netgi elementarus gyvas bendravimas su suaugusiais žmonėmis įsirašo į Raudonąją knygą (ypač tam šeimos nariui, kuris bent kol kas neina į darbą, o gano vaikus – tai čia aš).

„Kapsulėje“ suaugusius šeimos narius staiga ir gausiai užpuola visokiausios buitinės atsakomybės, kurių jau niekaip ir beveik niekada nebeperleisi geriesiems seneliams ar mielosioms dukterėčioms. Nebelieka ir to ramaus žinojimo, kad nutikus ekstra atvejui tave išgelbėtų netoliese gyvenantys draugai. Kaip dainuoja Celine Dion ir Bridget Jones, „kapsulėje“ esi tik all by yourself.

Aišku, kad tai yra išbandymas santykiams. Nes nors visą laiką maliesi toje pačioje erdvėje, beveik nebelieka kokybiško laiko pabūti dviese neįsibridus iki kelių į buitį. Nebent vakare užmigus vaikams, bet negali ištrūkti iš namų, taigi ta laisvė tokia gana sąlyginė. Paskui, bėgant laikui, dalykai turbūt keičiasi, tikriausiai susilipdo naujas socialinis ratas, o vaikai auga. Bet visa tai vyksta taip lėtai! Man jau dvi savaitės prailgo, trys mėnesiai išsitęsė, o kaip žmonės ištveria metų metus? Emigracijoje ar tiesiog, kai giminės toli, o draugai užsikasę savose kapsulėse? Nors visada laikiau save introverte, bet dabar kalendoriuje užbraukinėju dienas iki svečių apsilankymų ir labai smarkiai laukiu atostogų Lietuvoje (namie).

Tai trumpai tariant, kol kas į Švediją žiūriu per kapsulės plėvelę, ir tai žvilgsnio kampą kiek laužia nostalgijos ir pasiilgimo (žmonių, vietų, įprastų scenarijų) kryptimis. Tuo pačiu suprantu, kad ir pačią Švediją vis dar matau neįsigyvenusiu, truputį pavargusiu turisto žvilgsniu. Bet Švedija graži, įdomi ir svetinga, dar būtinai parašysiu apie ją, tik jau po atostogų, kai žvilgsnis nusišveis į Lietuvos peizažus ir artimųjų veidus.