Potvyniai ir atoslūgiai

Svečias į namus – Dievas į namus. Pastarąsias porą savaičių mūsų namai buvo palaiminti viešniomis, nesibaigiančiomis kalbomis ir sutrikusia įprastine rutina, kas yra tikra dovana šeimai, gyvenančiai svečioje šalyje ir užsikonservavusiai tik savo pačios sultyse, kai ilgainiui tėvai pavargsta nuo vaikų, o vaikai – nuo tėvų; savo ruožtu tėvai taip pat pavargsta vienas nuo kito, kaip ir vaikai – nuo brolių ir sesių kompanijos. Žodžiu – nesibaigianti romantika, hygge ir lagom viename.

Viešnių turėjome dvi pamainas, ir įdomu, kad tiek su vienomis, tiek su kitomis išvystėme tą pačią pokalbio temą: apie skirtingo galingumo motorus, kurie mums instaliuoti, apie skirtingus žmonių veikimo tempus, ritmus ir energijos kiekius.

Pavyzdžiui, aš esu iš prigimties gana lėtai įsivažiuojantis žmogus-pelėda. Rytais atsibundu su nuline baterija, šlaistausi su chalatu ir užtinusiu veidu po namus tol, kol išgeriu pirmą didelį puodą kavos. Antras puodelis kavos ir žalios arbatos kibiras. Tada motoras pradeda rodyti gyvybės ženklus, veidas pradeda lygintis, o galvoje iš lėto įsiritinėja mintys. Iki pusiaudienio su manimi geriau elgtis švelniai. Aišku, gyvenimas dažnai būna žiaurus ir rytais turiu užsikurti šviesos greičiu, papusryčiauti, kombinezonais aprengti krūvą vaikų, nugabenti juos į darželį ir išeiti į reikalų trasą. Kai nėra kitos išeities, susikaupiu ir varau, bet tai man kainuoja daug. O jei turiu prabangą įsivažiuoti savo tempu, tai antroje dienos pusėje tampu visai produktyviu ir kūrybingu žmogumi, savo jėgų piką pasiekiančiu vakare. Studijų metais produktyviausiai man apskritai dirbdavosi naktį, bet pastaraisiais metais šią veiklą mečiau, nes tada rytai su trimis vaikais ir vyru-vyturiu man taptų išvis nepakeliami.

Tuo tarpu vyras-vyturys atsikelia su pilna baterija ir varo be jokios pauzės iki pat jos išsikrovimo vakare. Taip, būtent to laiko, kai ateina mano jėgų pikas – taigi visada prasilenkiame ir pykstamės būtent dėl to, kad tada, kai vienas turi jėgų, kitas šlitinėja su pižama, o kai pirmasis pradeda strikinėti Abbos melodijų ritmu, antrasis jau guli ant sofos ir nejuda. Tiesa, viskas pasikeičia per atostogas, savaitgaliais ir ypač kelionėse: tada man įsijungia motoriukas, galiu keltis penktą ryto ir visą dieną versti kalnus naujose vietose, o vyrui-vyturiui tuo tarpu įsijungia neplanavimo, lėtumo ir flow režimas. Taip, mums abiems daug kainuoja vienas kito draugija, nes mūsų dienos ir laisvalaikio ritmai yra priešingų fazių, kurių susikirtimo taškuose dukart per parą susiduriam būdami vienas kito verti, bet po sekundės jau vėl nuriedam skirtingomis kryptimis.

Man rodos, svarbus dalykas save ir savo artimuosius pastebėti iš šalies ir pajusti individualų ritmą, silpnąsias bei stipriąsias jo vietas, susireguliuoti savo potvynių ir atoslūgių balansą. Balanso pametimas kainuoja labai brangiai. Kai užstringu ilgalaikiame atoslūgyje, atrodo, kad energijos tiesiog nebėra, užsikonservuoju pasyvumo, nežinia ko laukimo, prokrastinacijos, baisaus neefektyvumo fazėje, kai viskas tampa sunku ir baisu, imu sau nebepatikti, viskas erzina, nieko nepadarau, nieko nespėju. Tokiais etapais, kad save išjudinčiau, eidavau į jogą ir užmigdavau šavasanos (negyvėlio) asanoje.

Bet nemažiau pavojingas ir atvirkštinis variantas – ta potvynio fazė, kai nebegali sustoti, važiuoji kaip tankas nuo kalno, žemė dreba po kojom, bet iš esmės kontrolės savo rankose turi ne tiek ir daug, nes negali persijungti ir tiesiog – pailsėti. Apie tai labai taikliai rašo Lara Curry iš blogo „Babyccino kids“: „Užaugau šeimoje, kuri skiepijo griežtą darbo etiką. Mes visi apsiimdavome truputį daugiau nei galime pavežti, aistra ir pasišventimas darbui buvo labai svarbūs dalykai. Retai kada ilsėdavomės. (…) Paprastai esu labai energingas žmogus, ir poilsis man nėra įprastas dalykas. Bet kai dvidešimties gyvenau, dirbau ir persidirbau New Yorke, pradėjau suvokti, kad tuoj tuoj perdegsiu, ir tik tada sąmoningai pradėjau mokytis atsijungti.“ Toliau ji rašo apie užgriuvusias sveikatos problemas ir klausia: „Ko mano natūralus negebėjimas ilsėtis išmokys mano vaikus?“

Vis dėlto vaikų atsiradimas bulimiškam darbo ir poilsio režimui prideda sveikatos. Nebegali nei dirbti iki paryčių, nei lovoje vartytis iki pusiaudienio. Vaikai sustyguoja bent šiokį tokį dienos ritmą, kuris iš esmės yra sveikas dalykas, ne tik kūnui, bet ir galvai. Aišku, galima jam priešintis, kovoti su tokia kūrybiškai asmenybei svetima nuobodylų rutina, bet tada gyvenimas su vaikais gali tapti ne šiaip tėvystės chaosu, o tikru kasdieniu jausmų tornado su pervargusiais, laiku nepavalgiusiais ir netikėtai cukraus degalais užpiltais žvėriokais. Patikėkit manim, tikrai geriau nesipriešinti ramybės ir aktyvumo, miego ir valgymo ciklams, į kuriuos įtraukdami vaikai grąžina seniai pamirštą sveiką kasdienybės bangavimą, neleidžiantį išsiteliuskuoti iki apatijos ar chroniško perdegimo.

O kai yra ritmas, tada atsiranda vietos ir ypatingoms, jį sutrikdančioms progoms, kurias atsineša svečiai arba šventės laikas. Šventė tik tada yra tikra šventė, kai išsiskiria iš paprasto ir nešvento laiko. Šventės išlaukimas ir išsipildymas – taip pat ritmas, į potvynių ir atoslūgių bangas sudėliojantis mėnesius ir metus. Kuriam susikaupiam ir ruošiamės, kad paskui galėtume liūliuotis ramybėje, šnekučiuotis prie stalo, ir tysoti kaip silkės ar ruoniai brangiausių ir mylimiausių krūvoje (bent mūsų šeima taip daro per visas didžiąsias šventes).

silkės
© Ūla Šveikauskaitė: „Sofa arba lova netoli nuo šventinio stalo yra būtinas dalykas, kad visi pavalgę turėtų kur išsitiesti kaip silkės ir virškinti“

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s