Būna žmonių, kurie savyje sutalpina tiek daug ir tiek skirtingų interesų, kad belieka tik sutrikti, kai reikia juos pristatyti trumpai. Tokia yra Aliona Šalaj – vieni ją pažįsta kaip psichologę, tyrėją ir mokslų daktarę, kiti – kaip įsimintiną kasdienybės fotografę. Be to, Aliona dar yra ir įžvalgių tekstų autorė bei, žinoma, trijų vaikų – Domo, Igno ir Guostės – mama. Dalį savo veiklų ji apgyvendino fotografijų ir tekstų interneto projekte www.vienok.lt. O čia Aliona pasakoja, kaip jos aistra fotografijai gimė kartu su vaikais, kodėl verta fiksuoti ir gyvenimą be makiažo bei kalba apie tai, kas gali padėti buityje nuskendusiems tėvams iš naujo pasikrauti gyvenimo džiaugsmo.

Aliona, kaip atėjo idėja socialiniuose tinkluose rašyti patarimus tėvams fotografuojantiems savo vaikus?

Tai nebuvo planuota, iš pradžių planas buvo visai kitoks. Daug fotografuodavau į juostą, ypač kasdienį savo šeimos gyvenimą, kol atėjo mintis šią aistrą išnešti ir už namų ribų. Kurį laiką tikėjausi kitas šeimas fotografuoti taip kaip saviškę, visiškai kasdienėje, niekaip nepagražintoje ir nesuvaidintoje aplinkoje. Kai pabandžiau, pasirodė, kad realybėje tai ne taip ir paprasta. O gal tiesiog neįmanoma? Į svetimus namus iš šalies atėjęs žmogus, ir dar su fotoaparatu, aplinkos ir situacijų natūralumą sugriauna. Nebuvau patenkinta rezultatu, ir taip Vienok įgavo naują kryptį: pradėjau rašyti Facebook’e apie vaikų ir kasdienybės fotografiją, atsirado rubrika „Patarimai fotografuojantiems vaikus“. Nes joks samdytas fotografas nepagaus tokio jūsų šeimos ir namų tikrumo, tokių nesupozuotų veidų ir situacijų kaip jūs patys.

Bet kodėl fotografuojantiems siūlai nesirinkti ypatingų progų, išskirtinių erdvių ir išeiginių apdarų?

Tikrai galiu suprasti, kodėl norisi fotografijų, kur visi šypsosi ir žiūri tiesiai į kamerą. Smagu turėti nuotraukų, kuriose patys sau patinkame. Tas noras prisiminti save gražius ir laimingus yra toks suprantamas ir žmogiškas. Visgi tokios nuotraukos nėra vienintelis įmanomas pasirinkimas. Juk jei šeimos fotografijų archyvą sudarytų vien ypatingų progų nuotraukos, tai būtų kažkaip netikra? Gal kiek neišbaigta? Nes mūsų gyvenimas tai ne vien šventės, bet ir paprasta kasdienybė. Be to, nuotraukos, kuriose užfiksuotas paprastas kasdienis gyvenimas, yra prisiminimų saugykla. Po tų daugelio metų net kur nors nuotraukos kampe įsikomponavęs artimiausio prekybcentrio maišelis įgaus tam tikrą nostalginę vertę. Kasdienybės nuotraukos yra archyvas, jos pasakoja tiek daug istorijų apie tai, kaip mes iš tiesų tuo metu gyvenome, ką mes veikėme, kokie mes buvome. Be pozos. Todėl kasdienybės akimirkos yra vertos ne mažesnio dėmesio nei šventės. O jų fotografavimas padeda pamatyti, rodos, elementarius, net banalius dalykus. Visa, kas padėta prieš akis ir yra tiek savaime suprantama, kad to net neįvertiname.

Ar fotografija šalia tavęs – nuo pat vaikystės?

Ne visai. Kai buvau vaikas, mano tėtis daug fotografuodavo, iš tų laikų atsimenu keletą detalių apie namie ryškinamas nuotraukas, pati turiu nemažai įdomių savo vaikystės fotografijų. Bet ilgainiui jis susirado kitų veiklų, ta fotografinė tradicija šeimoje nutrūko. Paauglystėje fotografuodavau minimaliai, esminis susidomėjimas fotografija atėjo su motinyste. Kai gimė Domas, atsirado didelis poreikis fotografuoti savo vaiką, tikriausiai, kaip ir daugeliui mamų. Kita vertus, fotografija man nenukrito ant galvos visiškai netikėtai, visą gyvenimą po truputį ėjau į vizualumą, baigiau dailės mokyklą, studijavau menotyrą, domėjausi šokiu, kitais menais.

Ar tau pasireiškė antro, trečio vaiko efektas, kai nuotraukų kiekis ir kokybė dramatiškai sumažėja palyginti su pilnutėliais pirmagimio fotografijų albumais?

Ne, atvirkščiai, antras ir trečias vaikai turi daugiau ir geresnių nuotraukų nei pirmagimis. Su Domu aš dar tik mokiausi, pradėjau nuo skaitmeninės fotografijos, po to perėjau prie juostinės. Studijavau fotografijos technikas, mokiausi ryškinti, skaičiau daug literatūros. Jaučiuosi išmokusi tai, ką norėjau išmokti, dabar jau galiu fotografuoti laisvai. Todėl vaikų nuotraukų tikrai nemažėja.

Kaip prisijaukinti kasdienybės fotografiją? Juk fotoaparatas (ar kitas fotografuojantis įnagis) bet kuriuo atveju sukuria įtampą, net įprastoje namų aplinkoje, net jei fotografuoja kuris nors iš tėvų. Kaip to išvengti? Kaip užfiksuoti tą visiškai autentišką kasdienybę?

Jeigu nori fotografuoti savo šeimą kasdienybėje, tam reikia paskirti laiko ir kantrybės. Mūsų namuose fotoaparatas visada po ranka, ir jo tiek daug, kad mano šeima jau nebeįsitempia, visi, taip pat ir vaikai, prie jo pripratę. Su laiku visi įpranta, ir vaikai, ir suaugusieji. Dar vienas labai svarbus dalykas – vidinis nusiteikimas. Reikia ir patiems nepadaryti iš fotografijos įvykio, neįsitempti. Sustoti, sulaukti, kol atsiranda distancija, toks „žvilgsnis iš šalies“ į savus namus ir tai, kas juose vyksta. Tada sulauki ir kadro – tiesiog pamatai jį kasdienybės chaose.

Kasdienybės fotografija vertinga ne tik dėl pačių nuotraukų, bet ji gali veikti ir kaip terapija – pati esi rašiusi, kad mamoms, užsikuitusioms buityje, yra gyvybiškai svarbu atsitraukti ir pažiūrėti į save, savo vaikus ir aplinką iš šalies, kad ir per objektyvą. Nes „tada turbūt pamatai ir visai neblogų dalykų“?

Reikia nepamiršti, kad kasdienybės fotografija gali būti graži. O kasdienybės ir šventės gal net nereikia supriešinti. Daug kas priklauso nuo žvilgsnio, nuo to, ką mes savo kasdienybėje pamatome. O tai gali būti ir nusibodusi rutina, nesutvarkyti namai, nuolat besikartojantys veiksmai. Jei matai taip, tai dažniausiai ir nekyla ranka to fotografuoti. Atrodo, neverta, nenoriu net prisiminti. Dažnai tai pavadiname „pikąja kasdienybe“. Bet juk gali matyti ir mielas, greitai pralekiančias akimirkas, vaikų mimikas, kurios po mėnesio jau bus kitokios, vėjo kedenamus plaukus, raštus savo namuose. Šventė ar kasdienybė – tai tik turinys, tai, kas vyksta aplink. Fotografijoje be to turinio svarbi ir forma – kaip tu tai matai, kokias akimirkas pagauna tavo akis, kas tau tame, ką matai, atrodo svarbu ir vertinga. Taip kasdienybė gali būti šilta ir graži, o šventė – nemiela ir nuvalkiota. Viskas priklauso nuo to, kur ir kaip kreipi savo (ir fotoaparato) žvilgsnį, ką nori pastebėti ir įsiminti. Tai šia prasme mokymasis ir gebėjimas buityje pastebėti grožį veikia išties terapiškai.

Ką tavo motinystei suteikia psichologinis išsilavinimas, įprotis analizuoti, į aplinką žiūrėti skvarbiu žvilgsniu nuolat ieškant priežasties-pasekmės ryšio? Tai labiau padeda, o gal trukdo gyventi su vaikais?

Tikrai turiu tokį polinkį kiekviename žingsnyje viską analizuoti. Ir kieme prie smėlio dėžės stebėdama mamas, ir savo vyrui galiu padaryti įžvalgų apie jų elgesį su vaikais (kaip ir kodėl vaiką ištiko isterija, kuriame taške įvyko lūžinis momentas, kaip reikėjo elgtis, kad to būtų išvengta). Žinau, kad su šitom analizėm, jei jas garsiai išsakau, užknisu žmones (juokiasi). Nes sudėtingose situacijose geresnis sprendimas būtų imtis veiksmų, o ne komentuoti, analizuoti. Bet nuo savo įžvalgų niekur pabėgti negaliu, tenka ieškoti veiklų, kur tą polinkį nukreipti produktyviau, nes buityje, kasdieniame gyvenime jos ne visada padeda.

Kai daug metų būni su vaikais, įeini į tam tikrą būseną. Turi išjausti, išbūti, vietoje to, kad imtum analizuoti. Kita vertus, galbūt tik to polinkio viską susidėlioti į lentynėles dėka aš ir galėjau prabūti namuose su vaikais taip ilgai – po tris, po ketverius metus. Nes vaikų ritmas iš tiesų labai įtraukia, įsiurbia į tą nuolatinį buvimą „čia ir dabar“, kur gana nesunkiai galima pamesti save ir savo interesus. O gebėjimas reflektuoti padeda atsitraukti, susibalansuoti, net būnant su vaikais kartais atsigręžti į save ir į prigimtinius savo gebėjimus.

Esi rašiusi apie vieną po kitos besiritančias motinystės tendencijų bangas: supermamas keitusią prieraišiosios tėvystės ir natūralizmo bangą, šią pakeitusį kritišką žvilgsnį, raginantį kalbėti atvirai tiek apie pozityvias, tiek apie sudėtingas mamų ir tėvų patirtis. O kaip keitėsi tavo pačios motinystės patyrimas nuo pirmagimio iki šiandieninio gyvenimo su trimis vaikais? Kaip tavo pačios motinystę keitė aplinkoje vyravusios minėtos tendencijos?

Pirmąjį vaiką ir pametinukus, kurie gimė beveik po dešimtmečio, auginau tikrai skirtingai. Matyt, tai yra universalu: su pirmu vaiku labiau stengiesi, tau viskas baisiau ir nerimo daugiau. Viską skaitai, viskuo domiesi. Su kitais vaikais vis labiau ir labiau atsipalaiduoji, nes žinai, kad jei pirmasis užaugo ir yra visai nieko žmogus, tai ir su kitais viskas bus gerai. Įgauni pasitikėjimo savimi, savo kūnu, aplinka, pačiais vaikais.

Aplinkos pasikeitimą taip pat stipriai jaučiu. Domą auginau „supermamų“ aplinkoje (jis gimė 2005 metais). Aktyviai dalyvavau „Supermama“ forumo virtualioje bendruomenėje. Tai reiškinys, atspindintis to meto motinystės vertybes, kurios buvo gana smarkiai orientuojančios į perfekcionizmą, keliančios idėją, kad skirtingos moters tapatybės (moteris-mama, žmona, darbuotoja) gali ir turi būti suderinamos. Tuo metu, kai sukausi tame pasaulyje, man tai irgi atrodė teisinga, normalu ir siektina. O dabar aplinka jau kitokia, man ji atrodo palankesnė, supratingesnė. Nors gal tai aš pasikeičiau, pasidariau labiau pasiruošusi išgirsti ir pamatyti skirtingas nuomones? Bet ir objektyviai atsirado daugiau moterų, kurios kalba apie vaidmenų derinimo sunkumus, o ne tik apie paradines motinystės puses. Anksčiau, jeigu negebėdavai būti puiki mama, nuostabi žmona ir tuo pačiu metu nudirbti daugybės darbų, būdavai „pati kalta“, nes „turbūt per mažai domiesi, per mažai stengiesi“. Dabar to nebe tiek daug, atsirado daugiau balsų, nuomonių ir matomų įvairesnių gyvenimo modelių. Nebe tik ta viena pavyzdinė fotografija, kurioje visi šypsosi ir žiūri tiesiai į kamerą.

…

Žaidimų aikštelėse, parkuose sutinku daug tėvų su vaikais. Kai kurie jų, iš šalies pažiūrėjus, elgiasi kaip iš vadovėlio: bendrauja pozityviai, atreaguoja į vaiko emocijas, pastiprina, taiko natūralių pasekmių metodą ar šiaip ką nors taiko. Atrodo, kad jie niekad nepyksta, o jei ir supyksta, tai labai civilizuotai, laikydamiesi kokios nors teorijos. Prisipažinsiu, gerokai labiau pasitikiu kitokio tipo žmonėmis.

Kartą vaikščiodama miške sutikau tėtį, kuris mokė važinėti savo sūnų dviračiu leisdamas jį nuo neaukšto kalnelio miško takeliu. Užkalbinau jį pasakydama, kad mes savo sūnų pirma mokėm važiuoti dviračiu ant šaligatvio. Paskui, vieno kaimyno patarimu, perkėlėm tuos pratimus ant žolės (kas iškart pagerino reikalus). „Nežinau, kaip čia geriau, mokau taip“, – visiškai nuoširdžiai atsakė tėtis. Tas paprastas atsakymas kažkodėl pasirodė toks tikras ir natūralus. Pamaniau – kaip gerai, kad dar yra tėvų, kurie kažko nežino, bet vis tiek daro taip, kaip moka ir kaip išeina. Be jokių teoriškai „teisingų“ žinių.

Šiaip labai menkai žinau teoriškai, kaip ir iš ko padarytas fotoaparatas, bet juk visai nieko fotografuoju?

Aliona Šalaj
www.vienok.lt

 

Interviu buvo publikuotas žurnale „Tavo vaikas“