Kai bakalaure svarsčiau, kur norėčiau pusmečiui važiuoti pastudijuoti su Erasmus programa, Skandinaviją atmečiau iš karto. Tuo metu norėjosi kažko riebaus, spalvoto, ryškaus, o Skandinavija atrodė blanki, prėska, pernelyg panašaus ar net blogesnio klimato nei namai, vienu žodžiu – nuobodi. Išvažiavau į Italiją, nes tada iš tiesų reikėjo egzotikos, triukšmo, prieskonių ir tų stipriai kitokių patirčių (gavau su kaupu). Šiaurei, kaip dabar matau, gerai šiek tiek pribręsti, kad jos blankume ir paprastume įžvelgtum subtilumą ir ramybę. Gal natūralu, kai dvidešimties tai neatrodo pačios svarbiausios vertybės? Bet trisdešimties – o taip.

Pirmas švediškas įspūdis daug kam būna „Dieve, kaip čia ramu“. Žmonės tikrai ramūs, nekompleksuoti, nekonfliktiški. Švedai tikriausiai mažiausiai konfliktiški iš visų europiečių, konfliktų vengia visais įmanomais būdais, sprendimus grupėse priima net ne daugumos balsavimu, bet konsensusu: visi turi būti įtikinti, visi turi pasisakyti „už“. Nekeista, kad diskusijos užtrunka baisiai (tikrai baisiai ir nešvedus siaubingai nervinančiai) ilgai, bet kai jau išsidiskutuojama – dažniausiai viskas vyksta it per sviestą. Ir, žinoma, ramiai.

Tik klimatas čia iš tiesų tamsiuoju metų laiku toks… slogokas. Cepelinų dangus, pasirodo, yra tarptautinis, o ne individualus Lietuvos prakeiksmas. Taip, net pietų Švedijoje, kuri geografiškai kaip ir nėra baisiai šiauriau nei didžioji Lietuvos dalis, kažkodėl niūriau, tamsiau, o ir temsta anksčiau nei namie (o gal čia tėvynės ilgesys taip veikia?). Sodri, tiršta tamsa užslenka tik papietavus, o į ją žiūrint nesigamina nei vitaminas D, nei gera nuotaika, nei ūpas. Net neįsivaizduoju, kaip žmonės gyvena šiauriau Stokholmo, gal valstybė jiems kompensuoja po 40 valandų per savaitę šviesos terapijos?

Bet kuriuo atveju, triukai ir patarimai, kaip išgyventi pusę metų tamsos, mums tikrai praverstų, o skandinavai čia išvystę didį meistriškumą. Šviesos ir tamsos kova didele dalimi paremtas visas skandinaviškas namų dizainas. Ko galima iš jų pasimokyti?

Spalvos. Kaip rašoma knygoje apie namus iš šiaurės „Simply Scandinavian“ (Edita, ačiū už dovaną!), „Skandinaviškus interjerus galite dekoruoti bet kokia spalva – jeigu tai yra balta“. Tamsūs, sunkių spalvų baldai ir namų detalės yra šviesos siurbėlės, todėl tokius pamatysi retai, jie čia nykstanti rūšis. Šalia baltos gyvena natūralios gamtos spalvos: medis, molis, akmuo, daug šviesios tekstilės.

Natūrali šviesa. Langai: kuo didesni, kuo jų daugiau, tuo geriau. Vasarą galvojau, kad dideli atviri langai ir beveik jokių tvorų rodo švedų atvirumą ir bendruomeniškumą, bet pasirodo, kad jų paskirtis – dar ir labai praktinė. Surankioti visus įmanomus natūralios šviesos spindulius. Ir velniop užuolaidas.

Dirbtinė šviesa. Žiemą ji absoliučiai būtina, netgi dieną, tik dirbtinė šviesa turi būti subtili. Šiukštu jokių „dienos šviesos“ lempų namuose. Geriau daug nedidukų šviesos šaltinių nei viena ar dvi šviesos bombos, nes jų skleidžiama šviesa – baisiai nenaminė, baisiai nejauki. Dar švedai labai mėgsta tokias iš pirmo žvilgsnio labai nepraktiškas nedidukes lempeles su gaubtais. Esminė jų funkcija yra jaukumo kūrimas, tokiomis lempelėmis apdėliojami namų paviršiai, bet ypač – palangės. Stokholme į akis krito tai, kad daugumoje langų gyvena po dvi identiškas lempeles, ir šviečia jos ne tik tamsiuoju metų laiku, bet ir vasarą. Gal tai susiję su kokiu nors ritualu ar istorija? Pasidalinkite, jeigu žinote tokio stipraus prieraišumo lempelėms-dvynėms priežastį.

Žvakės, lemputės, girliandos ir pan. Kaip ir danai su savo hygge ritualais, švedai be galo mėgsta žvakes. Namuose, kuriuos šiuo metu nuomojamės, išvykdami šeimininkai mums paliko du stalčius žvakių ir pilną spintelę įvairiausių žvakidžių. Tai jiems – visiškai natūrali ir būtina namų jaukumo dalis, ypač taip dramatiškai trumpėjant dienoms, ypač Advento metu. Artėjant Kalėdoms švedų palangės masiškai apstatomos laiptuotom elektrinėm žvakelėm, o langai – didžiulėm baltom popierinėm žvaigždėm. Čia irgi galioja subtilumo taisyklė: nesu mačiusi jokių spalvotų pulsuojančių kokakolinių šviesų ir girliandų, vyrauja tas pats skandinaviškai baltas-gelsvas koloritas. Dar vienas įdomus dalykas, kad puošyba visur yra labai labai panaši, niekas nerungtyniauja originalumu ir kiekybe.

Kitos namų puošybos detalės kaip ir nepadeda su tamsa kovoti šviesdamos, bet prideda tos kitoniškos šviesos – minkšto šventiškumo ir namų jausmo. Tai medinės, stiklinės, metalinės-cinkuotos detalės, gėlės, samanų ir kitokių augalų vainikai. Atsimenu, kažkada vaikystėje interjero žurnale pamačiau, kaip namai Kalėdoms puošiami hiacintais ir amariliais, ir man beveik žadą atėmė tas paprastas, bet toks didingas grožis. Dabar jau žinau, kad tos nuotraukos buvo darytos Švedijoje ar aplink, nes hiacintai ir amariliai čia yra būtent Kalėdų meto ir kalėdinio dekoro elementai.

O tie, kas anksti pradeda puoštis Kalėdoms, kaip rodo tyrimai, išveja iš širdies tamsą ir yra statistiškai reikšmingai laimingesni. Liko tik kiek daugiau nei mėnuo. Gal jau visai metas?