Astrida Lindgren: „Daugiau jokio smurto!“

Praėjo daugiau nei savaitė, sudegė žvakelės, pagal komunikacijos logiką socialiniuose tinkluose ir portaluose į priekį pamažu sunkiasi šviežesnės naujienos. Dabar kaip niekad svarbu neužsiliūliuoti, išlikti budriems, kad sprendimuose drausti smurtą prieš vaikus ir griežtai reguliujant sprendimų vykdymą (bei skiriant vaiko teisių apsaugai pakankamą finansavimą) nepradėtų nepastebimai veltis visokie nekalti „bet“, „dar ne laikas“, „brangu“ ir visiškai nekompetentinga kritika „tiems butams“ aukštinant dabartinę vaikų namų sistemą.

Švedija pirmoji Europoje ir pasaulyje uždraudė vaikus bausti fizinėmis bausmėmis prieš… 38 metus neseniai, 1979-aisiais. Nuo to taško prasidėjo paradigminis lūžis kalbant ne apie smurto prieš vaiką dozavimą, o apie nulinę toleranciją smurtui; ne apie autoritarinius, o apie demokratija pagrįstus santykius šeimoje; ne apie aklą paklusnumą, bet apie abipusę pagarbą. Dabar, 2017-aisiais, šis lūžis, apėmęs visą Europą, jau kvėpuoja į nugaras ir mums. Dar liko truputį daugiau nei dešimt dienų, ir nežinau, kaip jaučiatės jūs, bet man – neramu. Gal vertėtų didele minia prie Parlamento parodyti palaikymą aiškiam ir konkrečiam formulavimui – „Daugiau JOKIO smurto!“.

0011_004
© Ūla Šveikauskaitė

Nes tuomet, prieš beveik keturiasdešimt metų, Švedijoje šie žodžiai, nuskambėję iš švedų mylimiausiosios Astridos Lindgren lūpų, buvo vienas esmingiausių postūmių pagaliau tą ilgai diskutuotą fizinių bausmių draudimo įstatymą priimti.

1978-aisiais Astrida Lindgren gavo Vokietijos knygų leidėjų Taikos Premiją. „Daugiau jokio smurto!“ – tai jos padėkos kalba atsiimant šį apdovanojimą. Tuomet mintis, jog agresija, smurtas ir karas prasideda rankoje, rykšte plakančioje vaiką, atrodė tokios nepriimtinos, kad apdovanojimo steigėjai paragino Lindgren šios kalbos neskaityti. Bet jai pagrasinus tokiu atveju ceremonijoje nedalyvauti visai, Vokietijos leidėjai nusileido. Astrida perskaitė kalbą. Lūžis išjudėjo.

Veik keturiasdešimt metų – ir Astridos Lindgren kalba vėl aktuali kaip niekad, mums. Smurtas gimdo smurtą, o rykštė gimdo nelaimingus vaikus (kurie užaugę neturi kitos išeities kaip didžiuotis savo blankia vergvaldiška vaikyste). Žemiau – šios kalbos dalis. Verčiau ją ne iš švedų, bet iš anglų kalbos, taigi vertimas gali būti netobulas. Bet vis tiek, tikiu – reikalingas (kad ir keliais dešimtmečiais per vėlai).

0011_001
© Ūla Šveikauskaitė

Astrida Lindgren
„Daugiau jokio smurto!“

(…) Taika pasaulyje, taigi ir pasaulio likimas sprendžiamas konkrečių žmonių. Bet kodėl ne visi iš jų yra geri ir jautrūs? Kodėl yra daugybė tokių, kurių vienintelis troškimas – smurtas ir galia? Nejaugi blogio troškimas kai kuriems žmonėms yra įgimtas?

Niekada netikėjau ir vis dar netikiu, kad tai galėtų būti tiesa. Sumanumas ir intelektinės galios yra įgimti dalykai, tačiau nei vienas vaikas negimsta užprogramuotas būti geru arba blogu. Ar vaikas taps šiltu, atviru, pasitikinčiu ir gebančiu atjausti žmogumi, ar beširdžiu destruktyviu vienišu vilku, yra rankose tų, kurie šį vaiką atveda į pasaulį ir išmoko jį mylėti – arba atvirkščiai, jei meilė jų namus aplenkia iš tolo. Žmogus mokosi tik iš tų, kuriuos myli – yra pasakęs Goethe, ir tai yra tikra tiesa. Vaikas, apsuptas meilės ir mylintis savo tėvus, iš jų mokosi aplinkui jį esantį pasaulį priimti su meile, ir tokį požiūrį geba išlaikyti visą gyvenimą. O tai yra pats puikiausias dalykas, net jei jis ar ji ir netaps vienu iš tų, kurie sprendžia pasaulio likimą. Bet jei šis vaikas vis dėlto taps vienu iš pasaulio likimo sprendėjų, galėsime būti dėkingi už tai, kad jo prigimtis rinksis ne smurtą, bet meilę. Mūsų ateities politikų ir valstybininkų charakteriai susiformuoja dar iki jų penktojo gimtadienio – tokia yra gąsdinanti tiesa.

Jei atsigręžtume į istoriją ir pažiūrėtume, kaip vaikai buvo auklėjami anksčiau, argi nepamatytume, kad pernelyg dažnai būdavo visiškai normalu fiziškai arba dvasiškai perlaužti jų valią kuria nors iš smurto rūšių? Kiek vaikų savo pirmąsias smurto pamokas gavo iš tų, kuriuos myli – iš nuosavų tėvų? Ir toliau šias pamokas perdavinėjo iš kartos į kartą? Senajame Testamente sakoma, kad be rykštės vaikai išlepinami. Daugybė tėvų ir motinų sekė šiuo pamokymu net iki šių laikų. Nuolatos išsitraukdami rykštę jie tai vadindavo meile. Mūsiškiame šių dienų pasaulyje iš tiesų yra galybė „išlepintų vaikų“ – diktatorių, tironų, represorių, kankintojų. Kaip manote, kokia buvo jų visų vaikystė? Tai štai ką reikėtų kaip reikiant ištyrinėti. Tikiu, kad už daugelio jų tapsmo suaugusiais žmonėmis yra žiaurus tėvas ar kita figūra, atsakinga už jų susiformavimą rykštės ar bizūno šešėlyje.

Vaikų literatūroje tikrai netrūksta klaikių vaikystės su namudiniais tironais, mušančiais savo vaikus iki visiško paklusnumo ir nuolankumo, taip daugiau ar mažiau sugadindami jiems gyvenimus, aprašymų. Bet laimei, būta ir kitokių pavyzdžių. Visada buvo tėvų, kurie savo vaikus augino meilės, o ne smurto aplinkoje. Bet, matyt, tiesa, kad tik dvidešimtajame amžiuje tėvai iš esmės pradėjo savo vaikus matyti kaip sau lygias asmenybes, ir suteikė teisę jiems vystytis laisvai šeimoje, kurią apibrėžia demokratijos taisyklės, o ne priespauda ir smurtas.

Kaip šiuo metu neprarasti vilties, girdint, kiek daug žmonių vis dar palaiko grįžimą prie senųjų autoritatinių auklėjimo metodų? Protesto šūksniai ataidi iš įvairiausių pasaulio vietų. Žmonės reikalauja „griežtesnio požiūrio“ ir „nepaleisti vadžių“ tikėdami, kad tai padės su šaknimis išrauti jaunimo ydas, kurias tiki atsiradus dėl per didelių laisvių ir per mažo griežtumo auklėjant. Nors, tiesą pasakius, juk tai tas pats kaip mėginti išvaryti velnią su Belzebubo pagalba, o ilguoju laikotarpiu tai vestų tik prie dar daugiau smurto, prie didesnio ir pavojingesnio atotrūkio tarp kartų. Šis „griežtesnis požiūris“, kurio reikalaujama, galbūt ir galėtų turėti paviršutinišką poveikį, kurį jo šalininkai laikytų situacijos gerėjimu. Tačiau tik iki tol, kol būtų priversti galutinai suvokti, kad smurtas gimdo smurtą, ir taip buvo visada.

Be abejonės, daugybę tėvų šios naujos auklėjimo kryptys gąsdina, ir jie gali pradėti abejoti savo pasirinkimu auklėti be smurto, kai jo linkme girdi tiek daug kritikos. Bet antiautoritarinis auklėjimas šios kritikos vertas tik tuo atveju, jei yra suprantamas klaidingai. Antiautoritarinis auklėjimas nereiškia, kad vaikai bus paliekami savieigai ir galės daryti ką tiktai nori. Tai nereiškia, kad vaikai turėtų užaugti be aiškaus vertybių rinkinio – ar kad patys galėtų to trokšti. Ir vaikams, ir suaugusiesiems aiškios vertybės yra būtinos kaip pagrindas savo elgesiui formuoti, tačiau vaikai juk kur kas geriau nei iš bet ko kito, mokosi iš savo tėvų pavyzdžio. Žinoma, jie privalo gerbti tėvus, bet nereikia painioti skirtingų dalykų: suaugusieji taip pat privalo gerbti vaikus ir negali naudotis savo natūraliais pranašumais. Tai, ko visi siekiame, yra vienoda ir abipusė pagarbi meilė tarp visų tėvų ir visų vaikų.

Visiems, protestuojantiems dėl griežto auklėjimo išlikimo, noriu papasakoti istoriją, kurią girdėjau iš vienos senos moters. Tais laikais, kai ji buvo jauna mama, žmonės vis dar tikėjo pasakymais „atidėk rykštę į šalį – išlepinsi vaiką“. Tiesą sakant, ji pati visai tuo netikėjo, ir vis tik, vieną dieną, kai jos berniukas iškrėtė kažkokią išdaigą, pirmąsyk gyvenime ji nusprendė jį gerai išperti. Mama paliepė jam susirasti gerą lazdą arba rykštę, kuria jis bus periamas. Išėjęs ieškoti berniukas ilgai negrįžo. Kai pagaliau parėjo namo, visas apsiverkęs tarė mamai: „Niekaip nesuradau rykštės, bet atnešiau tau akmenį, galėsi jį mesti į mane“. Jo motina puolė į ašaras kartu su sūnum, nes pamatė, kaip jis suprato jos bausmę. Berniukas pagalvojo, kad jei mama nori jam sukelti skausmą, tai akmuo tam tiks lygiai taip puikiai kaip būtų tikusi ir rykštė.

Jie apsikabino abu verkdami, o tą akmenį moteris pasidėjo virtuvėje ant lentynos, ir jis ten ilgai išgulėjo kaip priminimas to, ką tądien ji sau pažadėjo: daugiau jokio smurto!

Vis dėlto, jei savo vaikus augintume be smurto ir ant laisvo pavadžio, galbūt sukurtume naują žmogų, gyvenantį amžinos taikos sąlygomis? Turėtum būti naivus kaip vaikiškų knygų rašytojas, kad tuo patikėtum! Puikiai suprantu, kad tai – utopija. Žinoma, mūsų varganam, nukankintam pasaulyje dar reikia pakeisti tiek daug dalykų, kad mes pasiektume taiką. Šiuo metu, net nevykstant aktyviam karui, pasaulyje yra neįtikėtinai daug žiaurumo, smurto ir priespaudos; o mūsų vaikai juk tikrai nėra tam akli. Jie mato, girdi, skaito apie tai kasdien. Argi ne mažiausia, ką galime padaryti – tai savo pačių namuose pademonstruoti pavyzdį, kad gali būti ir kitoks būdas gyventi gyvenimą? Galbūt nebloga mintis būtų kiekvienam iš mūsų turėti po nedidelį akmenį ant lentynos virtuvėje kaip amžiną priminimą sau ir savo vaikams: daugiau jokio smurto!

Nepaisant nieko, laikui bėgant tai gali tapti mažyčiu indėliu kelyje į taiką pasaulyje.

 

1978

Advertisements

One thought on “Astrida Lindgren: „Daugiau jokio smurto!“

  1. Pritariu šioms gražioms mintims. Gal dar viena tema potencialiam straipsniui – smurtas prieš vaikus Lietuvoje, ačiū dievui, uždraustas, tačiau dabartiniai tėvai savo laiku buvo auklėti antišvediškai. O kaip pastariesiems išmokti švediškųjų vaikų auklėjimo būdų kuo greičiau, negraužiant savęs netobulumu kiekviename žingsnyje, nekaltinant savo tėvų, kad neišmokė kitaip, nepykstant ant savęs, kad šįkart ir vėl nepasisekė.

    Linkėjimai ir ačiū už prasmingus tekstus.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s