Vis dėlto internetas yra nuostabus įrankis introvertams. Gali dienų dienas jame tūnoti, iš šalies žavėtis žmogumi, susipažinti po truputį, tarsi ir iš tolo, o galiausiai, vėl to paties interneto pagalba, visą tą trapų santykį gali imti ir perkelti tiesiai į to žmogaus virtuvę. Visiškai taip buvo su Aliona – po ilgų mėnesių skaitymo ir fotografijų stebėjimo jos puslapyje www.vienok.lt, po daug dienų trukusio pasiruošimo jos paprašyti interviu, lyg išgirdusi mano nebylų ir šiek tiek baimingą trynimąsi aplinkui duris, ji pati man parašė – pirma! Ir po poros dienų jau sėdėjome jos virtuvėje.

Kalbėjomės, o iš pokalbio sulipdytas interviu dabar kabo naujajame vasario mėn. žurnalo „Tavo vaikas“ numeryje (straipsnis „Kasdienybės fotografija“, p. 102-104).

Alionos trumpai pristatyti neišeina. Ji vienas iš tų žmonių, kurie savyje derina daug skirtingų talentų ir užsiėmimų: psichologiją ir fotografiją, rašymą ir mokslinius tyrimus. Dar motinystę, žinoma.

Daugiausiai kalbėjomės apie fotografiją: apie tai, kaip svarbu fiksuoti ne tik progas, kai esame pasiruošę ir pasipuošę, bet ir visiškai paprastas kasdienes dienas. Kaip prasminga fiksuoti „čia ir dabar“, be papildomo derinimo, spec. pasiruošimo ir pozavimo. Kaip paskui po daugelio metų džiaugiamės tomis netyčia nuotraukos kampe įsikomponavusiomis buities smulkmenomis, kurios per laiką apauga geru nostalgijos sluoksniu. Kaip svarbu, kad fotografuotume patys ir pačios, nes žmogus iš šalies, net profesionaliausias fotografas ar fotografė, suardo namų kasdieniškumą, vaikų natūralumą ir neįtampą.

Alionos fotografijos gniaužia kvapą, žiūrėdama į jas visada įsivaizduodavau, kad ji fotografuoja nuo kokių ketverių, kaip vaikai vunderkindai, kurie pradeda griežti smuikais arba šokti baletą nuo ankstyviausios vaikystės. Ir kaip man palengvėjo, kai ji papasakojo, kad nė velnio, kad rimtai domėtis ir daug fotografuoti į juostą ji pradėjo gimus pirmam sūnui. Vadinasi, niekada ne per vėlu, fotografijai kaulai ir akys nesurambėja net brandžiame amžiuje.

Ir dar. Kaip koks įsimylėjęs paauglys po mūsų pokalbio visiems labai citavau vieną Alionos įžvalgą. Šįkart jau ne apie fotografiją. Klausiau jos apie tai, ką motinystei duoda psichologinis išsilavinimas, įprotis analizuoti, į aplinką žiūrėti skvarbiu žvilgsniu, nuolat ieškant priežasties-pasekmės ryšio. Pacituosiu ir jums Alionos atsakymą:

Tikrai turiu tokį polinkį kiekviename žingsnyje viską analizuoti. Ir kieme prie smėlio dėžės stebėdama mamas, ir savo vyrui galiu padaryti įžvalgų apie jų elgesį su vaikais (kaip ir kodėl vaiką ištiko isterija, kuriame taške įvyko lūžinis momentas, kaip reikėjo elgtis, kad to būtų išvengta). Žinau, kad su šitom analizėm, jei jas garsiai išsakau, užknisu žmones (juokiasi). Nes sudėtingose situacijose geresnis sprendimas būtų imtis veiksmų, o ne komentuoti, analizuoti. Bet nuo savo įžvalgų niekur pabėgti negaliu, tenka ieškoti veiklų, kur tą polinkį nukreipti produktyviau, nes buityje, kasdieniame gyvenime jos ne visada padeda.

Kai daug metų būni su vaikais, įeini į tam tikrą būseną. Turi išjausti, išbūti, vietoje to, kad imtum analizuoti. Kita vertus, galbūt tik to polinkio viską susidėlioti į lentynėles dėka aš ir galėjau prabūti namuose su vaikais taip ilgai – po tris, po ketverius metus. Nes vaikų ritmas iš tiesų labai įtraukia, įsiurbia į tą nuolatinį buvimą „čia ir dabar“, kur gana nesunkiai galima pamesti save ir savo interesus. O gebėjimas reflektuoti padeda atsitraukti, susibalansuoti, net būnant su vaikais kartais atsigręžti į save ir į prigimtinius savo gebėjimus.

Visiškai atpažinau čia save, manau, save atpažins ir daugiau mamų/tėvų, kuriems nesvetimas polinkis ir poreikis analizuoti, įžvelgti dėsningumus žmonių elgesyje. Taip pat, man rodos, tai dažnai tinka ir introvertams, kurie galime atsitraukti į save, į savo mintis ir savo projektus, net jei verdančius tik mūsų galvose, dėl ko intensyvus gyvenimas su vaikais mus (galbūt?) sekina šiek tiek mažiau nei aktyvesnius ekstravertus. Labai labai įdomi hipotezė!

Ačiū, Aliona ❤