Podkęstas/podcastas/tinklalaidė apie motinystę

Jauną žmogų nuo jau paamžėjusio skiria tik vienas dalykas: arba tu žinai, kas yra podcastas, arba ne. Dėmesio, jei vis dėlto esate antrojoje grupėje, dabar turite neeilinę galimybę atjaunėti bent dešimčia metų ir sužinoti, kas per žvėris podcastas yra.

Lietuviškai jis vadinasi podkęstas arba, kaip pataria sakyti VLKK, tinklalaidė – tai yra internete kybantis, todėl nei laike, nei erdvėje jūsų neribojantis, visada iš visur pasiekiamas garso įrašas, kuriame kalbamasi arba pasakojami dalykai kokia nors tema. Podcastai taip pat būna ir muzikiniai. Juos galima prenumeruoti vienoje iš keleto internetinių platformų (Soundcloud, Mixcloud ir pan.). Kad įrašytum podcastą, neprivalai būti nei profesionalus žurnalistas, nei žmogus, susijęs su kokiomis nors specialiomis medijų institucijomis. Tuo podcastas šiek tiek panašus į blogą, nes tu gali transliuoti pasauliui tiesiai iš savo namų, tereikia paprastutės įrašymo įrangos ir interneto ryšio. Kaip ir blogas, tai potencialiai revoliucinis medijos pokytis, į kurį jau reaguoja ir „tradicinės“ radijo stotys, keliančios visą savo turinį į internetą.

Lietuviškas podcastų podcastas, turbūt nesuklysiu, yra multimedijų agentūros „Nanook“ vaikas „Nyla“, kur kalbama apie pačius įvairiausius dalykus, įdomius miesto žmogui, bet į kuriuos tradicinės medijos (dar) neatkreipia dėmesio. Patį podcasto formatą „Nanook“ komanda išsamiai pristatė savo įvadiniame epizode, kurį išklausyti galite čia. Nesu tikra, bet tik ar nebus taip, kad „Nanook“ su „Nyla“ iš apdulkėjusios skrynios paleido lietuvišką podcastų dvasią, nes po jų užderėjo visai nemažai įdomių dalykų, tokių kaip filosofinis (?) podcastas „Krovininis liftas“ ar „Ką žmonės dirba“ apie freelancerių reikalus.

Vis dėlto aš pati esu tik proginė podcastų klausytoja, nors jie man labai įdomūs kaip reiškinys. Gal dėl to, kad dienomis gyvenu nuolatiniame triukšme ir man į ausis nuolat iš visų pusių pasakojamos bent kelios skirtingos istorijos. Nereikia net prenumeruoti. Tų istorijų netildau ir neperrėkinėju podcastais, o kai pasakotojai užmiega, aš nepaprastai mėgaujuosi tyla. Turbūt vis dėlto esu teksto, ne garso žmogus.

Beeet, kai Miglė iš „Mašinos dinozaurai“ užsiminė, kad norėtų išbandyti podcasto žanrą ir pasikvietė mane pasikalbėti apie motinystės iššūkius ir atradimus, kaip galėjau nesutikti? Prie mūsų vėliau prisijungė Aliona iš www.vienok.lt, ir iš mūsų, trijų gana rimtų introverčių, išėjo, sakyčiau, visai nebloga kalbėtojų komanda. Tiesa, įrašinėjom vos kelioms dienoms likus iki mano kelionės į Švediją, tai galva nebuvo visiškai išmedituota, bet podcastas pavyko geriau nei tikėjausi (tai reiškia, kad galėjau savęs klausytis ir net vietom visai sau patikau; savaime aišku, kad kitos pokalbininkės patiko labiau).

Taigi, trumpai tariant, pirmasis „Mašinos dinozaurai“ podcastas apie motinystę įvyko, ir jį išklausyti galite štai čia:

>>> https://soundcloud.com/user-874651152/motinyste <<<

Gilinomės į klausimus, kurie niekaip neapleidžia: ar reikia atvirai kalbėti apie motinystę? Ar motinystės patirtis turėtų būti privati ir išgyvenama tik už namų durų? Kam yra naudingas motinystės romantizavimas? Kokiems mechanizmams veikiant motinystės patirtis lieka gyvenimo paraštėse? Kaip rašymas apie motinystę įtakoja mūsų santykį su vaikais?

alionos
Alionos Šalaj nuotrauka, www.vienok.lt

Kartu su informacija apie podcasto gimimą keliauja labai svarbios padėkos:

  • Miglei Mekšrūnaitei – už idėją ir jos įgyvendinimą (tikiuosi, kad tai pirmas iš daugelio būsimų tavo podcastų, Migle).
  • Alionai Šalaj – už kompaniją, mintis, ramybę ir podcasto sumontavimą.
  • Ievai Narkutei – už muziką, kuri skamba podcasto pradžioje, pabaigoje ir kažkur jo viduriuose.

 

P. S.
Trumpas postscriptumas su sociolingvistine gaida

Podcasto kūrimo ir transliavimo džiaugsmo (turbūt kaip ir blogo rašymo) vienas svarbiausių elementų yra visiška, niekieno neribojama laisvė. Neturi taikytis nei prie laiko, nei prie turinio standartų. Ir dar labai svarbu tai, kad niekas tau nediktuoja formos. Neprivalai sakyti „tinklalaidė“, nes taip nurodė VLKK. Net neprivalai taisyklingai kirčiuoti, kas yra būtina profesionaliems radijo ir tv žurnalistams (nesuvokiu, kaip jie gali atsipalaiduoti žinodami, kad jų nuolat klauso budri VLKK ausis ir fiksuoja kiekvieną ne taip ištartą skiemenį). Šiame mūsų podcaste vienoje vietoje aš pati save pagaunu už pakarpos, kad „netaisyklingai“ pavartojau versinę konstrukciją. Ir žinote ką? Tai yra visiškai nesvarbu. Ten mes kalbam kaip gyvi žmonės, kirčiuojam kaip pavyksta, įpinam angliškų ir rusiškų žodžių, nes tokia yra gyva mūsų kalba. Ir štai čia aš irgi matau labai didelę podcastų ir blogų svarbą: jie palaiko neprijaukintos ir tikros mūsų kalbos gyvybę. Man nepaprastai gera retkarčiais LRT radijuje išgirsti senuosius „Amerikos balso“ įrašus, kur kalbama natūralia kalba, neslepiamos tarmės, skamba nebūtinai tobulai taisyklinga bendrinė kalba. Ausis atsigauna girdint tą gyvybę ir labai labai gaila, kad šiuolaikiniame radijuje tiek tarmės, tiek paprasta, neišravėta, gyva miesto kalba yra represuojamos, skriaudžiamos ir spraudžiamos į nepaprastai siaurus rėmus.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s