Vienas gerokai išmintingas bičiulis prieš kokius 10 metų pasakė pranašystę klausimo forma: „Man labai įdomu, kada nuo informacijos pertekliaus tikrąja tų žodžių prasme žmonėms ims sproginėti galvos? Nuo tada, kai atsirado internetas, tai tėra tik laiko klausimas“.

Man rodos, tas laikas atėjo dabar.

Vaikystėje mus dar fotografuodavo juostiniais fotoaparatais, o nuotraukos būdavo juodai baltos – visai ne iš hipsteriško mandrumo. Buvom prisitaikę prie stygiaus ekonomikos, o tada sprogo devyniasdešimtieji. Pasipylė MTV, spalvotos tympos ir snickersai, kuriuos dalindavomės su milimetrine liniuote (linkėjimai liniuotės valdovei pusseserei Aistei!).

Devyniasdešimtieji buvo langas į perteklių, bet dar ne jis pats. Atsimenu, mokytoja pradinėse klasėse pasakodavo, kad Amerikoj žmonės neina į darbą ar į mokyklą dvi dienas iš eilės tais pačiais drabužiais (nes tai reikštų, kad nenakvojai namie), ir man būdavo nuoširdžiai smalsu: kokia prasmė kas antrą dieną mainyti dviejų turimų kelnių ir tų kelių mamos megztų megztinių kostiumus? Kam tas maskaradas? Kad jie galėtų turėti spintas-kambarius, iki lubų prikimštus rūbų, tada net į galvą šaut negalėjo.

O šiandien mes jau ten. Turim – kambarius spintų, spintas drabužių, knygų, žaislų, turim internetą su visa pasaulio informacija, ir galvas prikimštas nostalgijos pirmykščiam tyrumui, vintažiniam paprastumui, dyko laiko turėjimui.

Visų hipsterių tėvas, sociologas Georgas Simmelis, prieš daugiau nei 100 metų griebėsi už galvos vaitodamas, kad atėjo kultūros tragedijos laikai: moderniam pasaulyje tiek visko prikuriama, primąstoma ir prirašoma, kad vieno žmogaus gyvenimo nebeužtenka su visa ta kultūros pasiūla susipažinti. Kažin, ką Simmelis pasakytų apie interneto amžių, kur kultūros prigeneruojama milijardams gyvenimų kasdien?

Šiandien valandų valandos, ištisos dienos praeina sijojant: tinkamus drabužius iš spintų-kambarių, išmintį iš tūkstančių knygų, draugus ir pokalbius iš socialinių tinklų. Paskutinėje buhalterijoje bus sužymėta, kad abejotinos vertės informacijos jūroje beprasmiškai praskrolinti ištisi metai. Aš jau kuris laikas nebeišjunginėju kompiuterio, nes gaila visų tų dešimčių dar neperskaitytų, bet tokių gyvybiškai svarbių tab’ų. Žinau, kad už tokią nemeilę kompiuteris man tikrai galiausiai atkeršys kurią nors dieną netikėtai sudegindamas terabaitus (perteklinės) informacijos.

Pasaulyje, kur viskas įmanoma ir only the sky is the limit, paliekam po dešimtis pusiau įkoptų kalnų – nes visko norisi, daug gali, tik nepavyksta vienu metu ir aprėpti, ir visur pasiekti gelmės. Moku keturias užsienio kalbas – viena pakenčiamai susikalbu, viena pakenčiamai skaitau, dviem slebizavoju, ir dar svajoju išmokti prancūzų – nes viskas įmanoma, tereikia tik pasistengti, gi the sky is the limit.

Galiausiai, juk visa tėviška ir motiniška kaltė kyla ne iš kur nors kitur, bet iš pertekliaus: iš neaprėpiamo pasirinkimo ir žinojimo, kad savo vaiko niekada nesupažindinsi su visais įmanomais būreliais, žaidimais, kelionėmis, išmintingais metodais, kad pasaulis toks pilnas svarbių, tiesiog būtinų žinių ir stebuklingų vietų, kurių jau nebesugebi aprėpti (nors patiems vaikams tai norisi tik ramybės, laiko suaugusiųjų nekontroliuojamam žaidimui ir erdvės dykinėti nepersekiojamiems mūsų nesąmonių). Bet the sky is the limit, todėl vis stoiškai reikia bandyti ir stengtis aprėpti, apsėsti, apžioti, kol – galvos pradeda tylut tylutėliai sproginėt.

Jos nesprogsta teatrališkai, jos nesprogsta quentinotarantiniškai, tai vyksta ramiai, pamažu, kartais net slapta. Net dūmai nerūksta. Jei Froido laikais buvo nepaprastai paplitusi isterija, tai keičiantis visuomenei ji beveik išnyko vietą užleisdama kitiems sielos perdegimo būdams. Pastaruoju metu tai depresija, priklausomybės ir naujasis šių dienų topas – nerimo sutrikimas (anxiety disorder).

Gyvenus stygiuose, sunku nusikratyti pojūčio, kad visko reikia čia ir dabar, kad jei visų naujų miestų ir šalių, visų socialinių tinklų dramų, visų reginių ir renginių, visos pasaulio meilės visais įmanomais pavidalais nepatirsi dabar, tai jau nepatirsi niekada. Kaip badą išgyvenę vaikai (net jei badavo dar prieš gimdami, dar tik savo motinų įsčiose) paskui visą gyvenimą būna linkę persivalgyti, o gyvenę skurde – kaupti ir sandėliuoti viską.

Tuoj Advento pradžia ir proga pagalvoti apie pasninką – tą labai išmintingą, bet mūsų laikams nebesuprantamą tradiciją bent trumpam prisukti nesibaigiantį visa ko byrėjimą iš gausybės rago. Pasninkas gali būti ne tiktai maisto, pramogų, bet ir informacijos, socialinių tinklų, nereikšmingo triukšmo, pirkinių. Išsigryninimas, kad šventės ateitų ne iš nuovargio ir persisotinimo, bet iš tylos ir ramybės. Šiemet vis garsiau imama kalbėti apie kitokias Kalėdas: be maisto, dovanų ir šiukšlių pertekliaus, be skubėjimo, be aštuoniasdešimt keturių prieškalėdinių vaidinimų maratono vaikų būreliuose. Skamba kaip neįmanoma misija? Bet ateities pasaulyje tikroji prabanga susideda ne iš daiktų ir judesio kiekybės, bet iš saugios asmeninės erdvės ir kokybiško laiko, praleisto ne voverės rate, ne žiurkių lenktynėse, ne ekranuose, o detalėmis neperkrautame vintažiniame paveiksle su pačiais artimiausiais ir tik keliomis esminėmis dekoracijomis.