Milda Pivoriūtė kalbina: ką mūsų kartos žmonėms reiškia tapti tėvais?

 „Pasak psichoterapeutės Alexandros Sacks, tai, kas gąsdina neseniai kūdikio susilaukusias moteris, yra laike išsitęsęs tapsmo mama procesas (matrescence), o keliantis nerimą jis yra dėl to, kad prieštarauja įprastam įsitikinimui ir lūkesčiui gebėjimą būti mama, motinišką intuiciją gauti tarsi savaime, automatiškai bei natūraliai kartu su kūniškais nėštumo ir gimdymo patyrimais. Tačiau tiesa yra tokia, kad tapsmas mama (kaip ir tėčiu) daugeliui užtrunka ilgiau.“ Tai ištrauka iš prieš mėnesį pasirodžiusios Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės knygos „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.

Veronika yra sociologė, tinklaraščių „Pterodaktilis“ ir „Sociali sociologija“ autorė, trijų vaikų mama, mano bičiulė, kolegė, su kuria visada malonu turėti reikalų, o dabar dar ir knygos autorė! Knygos, kuri padeda suprasti ir realistiškiau įsivaizduoti tapsmo tėvais procesą bei tėvystės dvilypumą: tikras gyvenimas su vaikais yra tiek pat džiaugsmingas, kiek ir kupinas iššūkių, liapsusų, absurdiškų situacijų. Mūsų – devyniasdešimtųjų vaikų – virsmą tėvais ji reflektuoja laikmečio kontekste bei parodo, iš kur kyla mūsų kartai specifinės galios ir silpnybės. Po Knygų mugės, kur vyko knygos pristatymas, susėdome pokalbio pratęsimui ne tik apie knygą. Kviečiame skaityti apie detektyvinius tėvystės motyvus, apie netvarią pasiaukojančią motinystę, tėvus lydintį kaltės jausmą, vystančius hipsterius, keturias gyvenimo taburetės kojas, vyrų klausimus, šventojo vyro kultą, tėvystės blog‘us, kur kartais pasibaisėtinai viešai ir begėdiškai atvirai pasakojamos gyvenimo su vaikais sėkmės ir nesėkmės, bei kitus dalykus.

64678651_1348005738673689_9001925477283135488_n
Nuotraukos autorė Ieva Urbonaitė

Milda: Knygose ar tinklaraščiuose apie motinystės patirtis jų autorės kalba dažnai susiduriančios su patiriamu spaudimu motinystę konvertuoti į kažkokią apčiuopiamą vertę. Paprasčiau sakant – į bent minimalią ekonominę sėkmę, ar socialinį, simbolinį kapitalą. Lyg būti tik mama savaime nėra vertinga. Tapus mama pradėti rašyti tėvystės tematikai skirtą blog‘ą, o po to parašyti knygą – gana dažna (ypač Amerikoj) praktika. Jautei spaudimą nebūti tik mama, o būti mama, kuri gali dar ir tą, ir aną?

Veronika: Jaučiau didelį vidinį spaudimą nesusikoncentruoti vien tik į motinystę, išlikti profesiniame lauke, skaityti, domėtis, rašyti apie sociologiją, apskritai – rašyti. O rašyti apie tėvystę, motinystę prieš susilaukdama vaikų visai neplanavau, man tai atrodė galbūt kaip tik lyg pats tikriausias patvirtinimas, kad štai, jei užsiimi motinystės refleksijomis, esi jau tik mama, įsitrauki taip stipriai, kad tavo tapatumas keičiasi iš esmės. Blogo rašymo aš nemačiau kaip kokios nors atsvaros ar veiklos už motinystės ribų, tiesą sakant, nematau ir dabar. Tik po tų jau beveik septynių metų motinystėje, turbūt visos atskirtys ir ap(s)ibrėžimai tapo nebe tiek ir svarbūs. Mama, tik mama, net mama – būk kaip tau būnasi ir kaip aplinka, galimybės leidžia tau būti. Iš šeimos, visuomenės, ekonomikos patiriame tiek daug spaudimo, kad daugiausiai, ką galime padaryti sau – bent nepridėti dar vieno, vidinio, spaudimo šaltinio.

Milda: Domėdamasi mamų blogų tematika vis užkliūdavau už „mamų karų“ (mommy wars) sąvokos, kuri nurodo priešiškumą tarp dviejų motinystės modelių – motinų, kurios lieka namuose, ir motinų, kurios dirba, siekia karjeros. Ar šie karai vis dar tebevyksta? Ar ši skirtis vis dar aktuali ir gali būti susipriešinimo šaltiniu? Galbūt pastebėjai, kokie „nauji karai“ ir dėl kokių temų vyksta tarp mamų? Kokios temos ypač aršina mamas?

Veronika: Man rodos, tavo minimi karai yra gana būdingi JAV kontekste, kur valstybės parama tėvystės atveju yra beveik neegzistuojanti, ir tėvai labai anksti turi apsispręsti – samdyti savo kūdikiams aukles ar kitokią priežiūrą ir grįžti į darbą, ar vienam iš tėvų likti namie su vaiku. Nėra tų prabangos metų ar net dviejų ir daugiau, kuriuos mes turime čia, Lietuvoje. Toks didžiulis išorinis spaudimas, man rodos, skatina gynybiškumą, siekį savo pasirinkimą pateikti kaip vienintelį gerą, nes tiek „stay at home moms/dads“, tiek dirbantys tėvai vieni kitiems yra gyvas priekaištas. Su kur kas nuosaikesne šeimos politika mes tokio didžiulio spaudimo nepatiriame, tad ir karai pas mus švelnesni. Aišku, apie kiekvieną vaikų auginimo pasirinkimą atsiranda diskusijų, bet visada stebėdama žmones, negebančius priimti kitokių nuomonių, tyliai sau klausiu: kodėl tu taip nori įrodyti savo tiesą? Kas tave graužia? Galbūt nesu teisi, bet man rodosi, kad per pastaruosius keliolika metų atsirado kur kas daugiau nuosaikumo, galbūt – tiesiog empatijos vieni kitiems, tolerancijos nuomonių, patirčių, scenarijų įvairovėms. Nors, žinoma, gali būti ir taip, kad visos karštosios diskusijos tiesiog pasitraukė iš atvirai visiems matomų platformų (tokių kaip mamų forumai) į uždaras socialinių tinklų grupes. Socialinių tinklų atsiradimas taip pat leido susikurti saugiems burbulams, bendraminčių grupelėms, kuriose matome tik visapusiškai į save panašius žmones ir vengiame konfrontacijos – tai irgi nėra palanku „mommy wars“ suvešėjimui.

Esi miesto sociologijos sritį tyrinėjanti doktorantė, turinti ilgą blogerės patirtį, o dabar – dar ir parašei knygą. Natūraliai kyla klausimas, ar negalvojai rašyti disertacijos tėvystės tematika? Kodėl? Gal gali trumpai papasakoti apie ką tavo būsimas mokslinis darbas?

Tiesą pasakius, ne pirmą kartą gaunu klausimą, ar nesvarsčiau savo „užklasinės veiklos“ (rašymo apie tėvystę) susieti su darbu universitete ir imtis „normalios“ tėvystės sociologijos. Bet ne, nesvarsčiau. Man labai patinka mano dabartinė tyrimų sritis – miesto erdvės ir graffiti sociologija, aš ja nuoširdžiai mėgaujuosi. Labai gera turėti atsvarą nuo darbo bloge ir atsvarą nuo „užklasinės veiklos“ darbe. Gera turėti dvi alternatyvias erdves ir tam tikra prasme net dvi skirtingas asmenybes, savotišką Džekilą ir Haidą. Pavyzdžiui, turiu atskirus IG profilius, vienas skirtas tėvystės interesams, kitas – graffiti scenos stebėjimui ir dokumentavimui. Dirbtinis intelektas mano, kad šie du profiliai yra dvi skirtingos asmenybės, nes vienai siūlo kūdikėlių nuotraukas ir tėvystės memus, o kitai – skeiterių triukus ir daug daug graffiti turinio. Sakyčiau, visai nieko derinys.

Yra ir dar vienas momentas. Kaip psichologams griežtai nerekomenduojama užsiimti savo pažįstamų ar juolab artimųjų terapija, taip ir sociologams nesiūlyčiau rimtai tyrinėti subkultūros, kuriai priklausai ir norėtum priklausyti ateityje. Vienas mano kolega daug metų tyrinėjo savo subkultūrą, bet kai apsigynė disertaciją, padėjo tam labai riebų tašką. „Žinai, kai darai tyrimą, jei tai tikrai geras tyrimas, tu dekonstruoji savo tyrimo objektą. Sužinai dalykų, kurių žinoti visai nenorėjai ir kuriuos žinant pasidaro sunku tapatintis, įsijausti. Tam tikra prasme tu tą grupę tyrinėdamas sunaikini, bent savo viduje.“ – mane šis jo pastebėjimas įtikino. Aš džiaugiuosi būdama devyniasdešimtųjų vaiku, savo tėvystės tapsmą išgyvenančiu didele dalimi internete. Nenoriu iš to padaryti mokslinio projekto, bet paskui nebegalėti su nuoširdžiu džiaugsmu pasižiūrėti į bloginimą, neįpareigojantį rašymą ir socialinius tinklus.

Milda ir Veronika per knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje (nuotraukos autorius Antanas Voznikaitis)

Kodėl pasirinkai knygos pavadinime vartoti „90-ųjų vaikų“ sąvoką, kodėl buvo svarbu akcentuoti tuos 90-uosius? Kaip tu apskritai supranti tą darinį „90-ųjų vaikai“?

Anglakalbis pasaulis turi sąvokas millennials ar Y-karta, bet su mūsų kontekstu nė viena jų neturi nieko bendra. Net jei tėvystę ir ten, ir čia veikia dalis visuotinų laikmečio ženklų, bet yra ir didžiulių skirtumų, dėl kurių negali tiesiog uždėti svetimos sąvokos ant vietinio konteksto. Man rodos, tai, kas kontekstualizuoja musų kartą, yra nepaprastai intensyvi vaikystės ar paauglystės posovietinėje transformacijoje patirtis. Kuo mes skiriamės nuo millennials‘ų? Tuo, kad išgyvenome tą itin savotišką laiką, jo įtampas ir tai didele dalimi mus formavo. Iš čia ir „90-ųjų vaikai“, ir dabar, jau pasirodžius knygai, jaučiu, kad tai yra atpažįstamas apibūdinimas, su kuriuo daug kam nesunku tapatintis.

O kaip tu, Milda, apibūdintum šią kartą?

Taip, sakyčiau, kad mes esame karta, kuri augo su sparčiai besikeičiančiu pasauliu. Pasauliu, kuris labai plėtėsi, tiesiog išsipūtė įvairovės ir pasirinkimų prasme, tapo sunkiai aprėpiamas, ir tuo pačiu labai susitraukė laiko ir erdvės požiūriu, tapo nepalyginamai lengviau pasiekiamas. Pasak mano mėgiamo jaunimo tyrinėtojo J. Arnett, jokia kita karta 18-30 metų amžiaus tarpsnyje niekada neturėjo tiek daug pasirinkimo alternatyvų ir tokios laisvės eksperimentuoti, kaip šiandieniniai jaunuoliai. Kartais atrodo, kad mūsų karta yra (ar galėtų būti) neblogi tarpininkai tarp vyresnių ir jaunesnių žmonių. Nes esam patyrę ir galim suprasti ir ankstesnį būvį, ir vėlesnį. Juk patyrėm ir stoką su visais pilkumos atspalviais, ir perteklių su spalvų įvairove. Patyrėm laiką, kai dar egzistavo autoritetai, gyvenom pagal normatyvinius gyvenimo scenarijus (pavyzdžiui, po mokyklos, jei nori kažko pasiekti, būtinai turi studijuoti universitete), ir patiriam laiką, kai kvestionuojam ir atsisakom gyventi pagal šablonus. Patyrėm laiką išvis be interneto, patiriam laiką su greičiausiu internetu pasaulyje.

Noriu dar kai ko tavęs paklausti. Tapsmas suaugusiu ir tapsmas tėvais: kokias šių dviejų tapsmų paraleles tu įžvelgtum? Kaip manai, ar tėvystė būtinai paspartina tapsmo suaugusiu procesą?

Tapsmas suaugusiu tradiciškai buvo siejamas su tokiomis socialinėmis žymėmis ar įvykiais: mokslo baigimu, išėjimu iš tėvų namų, darbo susiradimu, santuoka ir pirmojo vaiko gimimu. Susilaukti vaikų būnant susituokus buvo labai stipri norma (dažnas atvejis, kad sužinoję, kad laukiasi žmonės suskubdavo susituokti). Nesantuokiniai vaikai buvo stigma. Šiandien galim pastebėti, kad ne tik santuoka nebėra vienintelė vyraujanti partnerystės forma, bet ir žymiai daugiau porų gimdo vaikus nebūtinai santuokoje. Šiandien jauni žmonės vis mažiau linkę savo suaugystės statusą reflektuoti per minėtus įvykius, dažniau jie pabrėžia psichologines savybes – savarankiškumą, atsakomybės jausmą ne tik už save, bet ir už kitus, gebėjimą spręsti problemas ir pan. Tačiau tai labai susiję dalykai, dažnai kai tėvai jaučiasi įgiję minėtas psichologines savybes, nusprendžia kurti šeimą, susilaukti vaikų, arba atvirkščiai, vaikų susilaukimas paskatina ugdytis šias savybes. Bet nebūtinai. Tu kaip tik savo knygoje aptari problematišką sąsają tarp tapsmo tėvais ir suaugusiais, kad kartais net ir tapę tėvais žmonės prasilenkia su atsakomybės jausmu bei naujo vaidmens priėmimu. Savo knygoje išvanojai dalį šiuolaikinių tėvų, pavadindama juos vystančiais hipsteriais, kurie linkę dramatizuoti ir sunkesnes tėvystes patirtis įsivaizduoja kaip individualiai būtent jiems suprojektuotus kankinimus. Kodėl taip nutinka, kad tėvystė mūsų kartai kartais atrodo kažkuo išimtinai sudėtinga?

Manau, sudėtingumas ir nuolatinis tėvystės tikrovės reflektavimas (netgi perteklinis) randasi iš visos tos laisvės, kurią spėjome patirti devyniasdešimtaisiais beveik nevaržomai tyrinėdami pasaulį, o vėliau atrasdami vis naujas ir naujas kelionių, malonumų, mūsų individualumą ir ego kultivuojančių hobių žemes, kurių ankstesniosios kartos neturėjo galimybės patirti (arba patyrė vėliau, jau labiau subrendę, ir kur kas mažesnėmis apimtimis). Mes esame tam tikra prasme „sumuštinio karta“: esame įdaras, kurį iš vienos pusės laiko karta, didžiąja dalimi gyvenusi pagal formules, patyrusi daug suvaržymų , „reikia“ ir „privaloma“. Iš kitos pusės – ateinanti karta, gyvenanti jau beveik išvis be formulių, jų ego (taigi, galima prognozuoti – ir būsimas tėvystės šokas) kur kas didesnis net už mūsiškį. O mes esame „tarpiniai“: mokyklą lankėme dar pakankamai sustabarėjusią, sunkiai ir vangiai besivadavusią iš sovietizmo lukštų, tėvai mums taip pat didele dalimi diegė „reikia“ ir „privaloma“ požiūrį, bet aplinkinis pasaulis vis labiau vėrėsi visa savo laisve ir beprotybe, ilgainiui sėdamas ir vis giliau daigindamas abejonę: o gal įmanoma gyventi visai kitaip? Savaip? Tai va, esame truputį pusiau skusti – pusiau lupti, patys save konstruojame pusiau struktūros – pusiau beribės kūrybos kontekste, mums pažįstama ir viena, ir kita. Žinome, kad be formulių gyventi tikrai galima, bet tai nepavyksta iš karto, savaime, turime daug abejonių ir klausimų, neatsinešame prigimtinio laisvumo ir pasitikėjimo, kurį turi jaunoji karta. Todėl ir tėvystę išgyvename komplikuotai: ji suvaržo mūsų ego, mūsų kasdienybę įkalina daugybėje „reikia“ ir „privaloma“ (o kai augini pirmąjį vaiką, atrodo, kad tai niekada nesibaigs…). Viena vertus, ilgimės aiškumo ir taisyklių (kai tėvystė atrodo kaip beprotiškas, nesuvaldomas ir neprognozuojamas chaosas), kita vertus, tų pačių taisyklių jaučiamės baisiai suvaržyti ir įkalinti. Bet tai – pirmoji tapsmo tėvais fazė. Esu tikra, kad ilgainiui dauguma net pačių didžiausių ego apsišlifuoja, įtampos ir formulių ilgesys atlėgsta, ir išdrįstama pradėti džiazuoti – iš tiesų mėgautis tėvyste ir prisijaukinti savo naująjį „aš“.

Dabar aš tavęs norėčiau paklausti, kodėl devyniasdešimtųjų vaikai (o ateinančios kartos – dar labiau) atidėlioja tėvystę ir apskritai stipriai kvestionuoja patį vaikų turėjimo klausimą? Ar tokios knygos kaip mano, atvirai pasakojančios apie tėvystės keliamus egzistencinius klausimus, tik dar labiau nesustiprina tokios tendencijos?

Pirmiausia, žinoma, svarbus ekonominis motyvas. Jauni žmonės šiandien žymiai ilgiau dalyvauja švietimo sistemoje, vėliau užsitikrina stabilias ir ilgalaikius sprendimus daryti leidžiančias pajamas, tad ir šeimas kuria vėliau. Kita vertus, kaip jau minėjau, šiandien prieš jauną žmogų atsivėręs kaip niekada įvairus ir sunkiai aprėpiamas, nors ir lengvai pasiekiamas, pasaulis, tad norisi jo kuo daugiau patirti, pamatyti. Kadangi turime ne tik pasirinkimo galimybių įvairovę, bet ir didžiausią laisvę rinktis bei eksperimentuoti – žymiai ilgiau tyrėjame ne tik pasaulį, bet ir save, esame linkę kvestionuoti daugelį dalykų, kurie anksčiau atrodė labiau savaime suprantami ir neabejotini. Vaikų turėjimas taip pat tampa vienu iš nebe tokių savaime suprantamų pasirinkimų. Tapimas tėvais dažnam jaunuoliui yra gerai apsvarstomas, vienas iš galimų gyvenimo scenarijų. Sociologai tyrinėja „savanoriškos bevaikystės“ reiškinį, tai yra modernios visuomenės fenomenas, kai partneriai gyvenimą kuria kartu, bet nusprendžia neturėti vaikų, nors ir neturi vaisingumo ar materialinių sunkumų.

Kalbant apie knygą, mano manymu, tokios knygos kaip tavo tikrai gali šiek tiek išgąsdinti, tačiau leidžia susidaryti realistinį vaizdą, tad patirti mažiau nemalonių staigmenų jau tapus tėvais. Gali įsisąmoninti, kam turi būti pasiruošęs, tad laukimo metu būti ramesnis. Kaip tik prisiminiau tavo knygoje iškeltą idėją, kad kartais tėvystė tampa atsarginiu (net jei kartais avariniu) išėjimu į tikrovę. Kaip suprasti?

Vaikai, kaip ir gyvenimas su jais, yra labai nesterilūs. Kai susilauki vaikų, staiga labai greitai „nusileidi ant žemės“, svarbiausi staiga tampa labai paprasti, baziniai dalykai: maistas, miegas, higiena, sveikata. Atrodo taip paprasta, bet staiga bazinių dalykų užtikrinimas vaikui ir sau pačiam/pačiai užima beveik visą tavo laiką. Ankstesniame gyvenime net nekvestionuodavai šių dalykų, maistas būdavo ne gyvybės ir sveikatos palaikymo, bet greičiau malonumo šaltinis. O čia staiga viskas tampa šiokia tokia drama, kol išmoksti gyventi naujuoju režimu, kol įvaldai technikas, pasieki rutinos fazę, kur jau viskas daugmaž aišku ir nuspėjama. Ir tai nepaprastai gerai išvalo galvą nuo kitų, sterilaus, virtualybės pertekliaus, atrodymo ir malonumų nukamuoto gyvenimo, problemų. Staiga problemos tampa labai tikros. Miegas, maistas, higiena, sveikata yra keturios gyvenimo taburetės kojos, visos absoliučiai svarbios, atsirėmusios į tikrą, apčiuopiamą, nevirtualią tikrovę. Bet tas išėjimas kartais būna avarinis, nes jas suvaldyti tikrai nėra taip paprasta (ar bent paprasta visiems), taburetė kurį laiką siūbuoja į šalis, bet tai – visiškai normalus tapsmo tėvais etapas.

Veronikos knyga (leidyklos „Dvi tylos“ nuotrauka)

Tėvystė –  nebūtinai instinktyvus ir daug pasitenkinimo teikiantis, visokeriopai pripildantis dalykas. Vieni populiariausių tinklaraščių – humoro bei sarkazmo nestokojančios išpažintys apie tėvystės nesėkmes, gėdingas ar siaubingas motinystės patirtis. Esu girdėjusi minčių, kad tėvystė – vienu metu ir labai išlaisvinantis ir siaubingai įkalinantis dalykas. Laisvė ir kalėjimas viename – kaip taip gali būti? Kuo tai pasireiškia?

Viena vertus, tėvystė tikrai suvaržo fizine prasme, bet į tuos suvaržymus galima žiūrėti kaip į tam tikrą discipliną – juk žmonės, bent dalis jų, gyvendami absoliučios laisvės sąlygomis, ilgainiui pradeda ieškoti tam tikros disciplinos, įsitraukia į sportines veiklas, įsigyja šunį, imasi programėlių, siūlančių tam tikrą rutiną ir panašiai. Kita vertus, toks šiek tiek labiau disciplinuotas gyvenimas tapus mama arba tėvu atveria naujus prasmės horizontus ir gana efektyviai gydo išsitęsusio laike tapsmo suaugusiu neurozes – tu tiesiog nebeturi laiko ir laisvos vietos galvoje nuolatos svarstyti ir persvarstyti visų savo gyvenimo pasirinkimų, kur kas labiau imi gyventi tiesiog čia ir dabar. Tikra tiesa, kad tai labai išlaisvina.

Vienas iš pagrindinių tėvystės blogų komponentų – atvirumas apie nepagražintas tėvystės puses, liapsusus, fail‘us ir pan., apie pokyčius santykyje su savo kūnu, moteriškumu, seksualumu. Skaitydama tiek Tavo, tiek Vaivos Rykštaitės knygą „Pirmąkart mama“ labai laukiau skyriaus su seksualinio gyvenimo pokyčių ir kitų peripetijų refleksijom. Tačiau nesulaukiau. Ar tai vis dar gėda ir nedrąsu, ar visgi dalykai, kuriuos norisi pasilaikyti sau ir viešai nenagrinėti? Pavyzdžiui, vienoje FB grupėje moteriai paklausus, kaip migdyti neramų vaiką, kažkas pakomentavo, kad būtų gerai su juo miegoti kartu. Kita moteris pakomentavo, kad tai nesąmonė, nes tokiu būdu atstumiamas vyras ir tai kenkia poros santykiams. Oi kaip ją užsipuolė! Maždaug, kaip tu drįsti galvoti ne tik apie vaiką, o ir apie vyrą? Juk savaime suprantama, kad čia pirmiausia vaiko interesai, ir tik tada – visi kiti. Bet, man rodos, čia irgi galioja tas pats prinicpas, kad jeigu tėvų santykiuose bus bėdų, bėdu bus ir santykiuose su vaiku. Kodėl nepalietei seksualinio gyvenimo temų? Galbūt žinai dėmesio vertų blogų ar knygų, kuriose gvildenamos būtent šitos temos?

Galbūt iš tiesų mūsų kultūroje apie itin kūniškus dalykus kalbėti vis dar yra gana apčiuopiamas tabu? Tikra tiesa, kad anglakalbės kultūros blogerės ir knygų apie motinystę autorės kur kas paprasčiau atvirauja tiek apie gimdymo detales, tiek apie tėvų seksualinio gyvenimo subtilybes (jei domina šie klausimai, galiu pasiūlyti skaityti Kate Kirby, Sarah Turner, Constance Hall, Catherine Belknap ir Natalie Telfer dueto Cat&Nat blogus ir knygas; lietuviškai – Nebegėda.lt; bet sąrašas tai jau tikrai, kad nebaigtinis). Aš pati dėliodamasi knygos planą, o ir rašydama blogą, įtraukti seksualinio gyvenimo temų net nesvarsčiau. Esu visa širdim už atvirą kalbėjimąsi ir rašymą, bet visai nenoriu atvirai išpasakoti absoliučiai visko, kiekvienos savo patirties ir išgyventos istorijos, išties ne tiek ir mažai norisi pasilikti sau. Atvirumas man nėra savaiminis tikslas ar kažkokia beribė priemonė, man visada kyla klausimas: kodėl? Kam tokio tipo atvirumas reikalingas, kuo jis pasitarnautų skaitančiam, kuo pasitarnautų man? Vien kažkieno smalsumo patenkinimas (ir natūraliai su juo ateinantis skaitomumas, vienkartinis populiarumas) niekada neatrodė pakankamas tikslas.

Patiko vienam darbe sutikta mintis, kad autobiografinis rašymas yra performatyvus veiksmas, kuris formuoja rašančiojo identitetą. Mamų blogai (kaip ir knygos) yra autobiografinis veiksmas su dvigubu performatyvumu: identiteto ir motinystės. Blogai turi galią „perrašyti kultūrą“ reflektuodami ir formuodami naujas motinystės, tėvų-vaiko ryšio, lyčių vaidmenų sampratas. Kokius kultūrinius motinystės ar apskritai tėvystės naratyvus, normas, pastebėjai, kad tokie blogai jau perrašė?

Visų pirma, man rodos, bandoma perrašyti ne-kalbėjimo apie motinystę ir tėvystę normą. Taip pat bandoma steigti naują atviro ir neglamūrinio kalbėjimo tradiciją. Vyresnė karta dar nesijaučia jaukiai tokiame atvirume ir ypač viešame atvirume, tą ne kartą esu pastebėjusi. Bet internetas tikrai labai išlaisvino žmones, susilaukiančius vaikų ir patiriančius tapsmo tėvais krizę, jis leido jiems kalbėti apie savo patirtis viešai ir tikrai atvirai. Ir šia prasme išties, kaip tu ir sakai – blogo rašymas, autobiografinis rašymas padeda susiformuoti sau naują – mamos arba tėvo – tapatumą. Taip pat ir veikia terapiškai, raminančiai. Kita vertus, pastebima ir tendencija ilgainiui, išsprendus tapsmo tėvais krizę, perėjus šią fazę, susidėliojus sau visus taškus, nuo to savo viešojo etapo atsiriboti – todėl tikrai labai daug įdomių ir vertingų tekstų, ištisų blogų ir socialinių tinklų paskyrų būna ištrinama. Taigi kiekviena nauja tėvų karta turi iš naujo (sau, bet ir kitiems) rašyti savo tapsmo istorijas.

Veronikos knygos pristatymo Knygų mugėje dalyviai (Antano Voznikaičio nuotrauka)

Knygoje pastebėjai, kad garsiai apie tėvystės liapsusus, klaidas ir kitus netobulumus kalba ne tik mamos. Savo patirtimis vis garsiau dalijasi ir tėčiai, kuriems taip pat įsitraukiant į vaikų auginimą darosi vis artimesni tapsmo tėvu išbandymai bei džiaugsmai (pavyzdžiui, „Tėčio užrašai“, „Tėčio įrašai“, „Papathings“, „Barzdoto tėčio užrašai“). Ar pastebėjai kokių nors skirtumų tarp mamų ir tėčių užkabinamų temų?

Galbūt skirtumai yra ne temose, bet rašymo formoje: tėčiai beveik universaliai naudoja humorą, dramos jų kalbėjime žymiai mažiau. Iš temų pusės tėčiai daug rašo apie kasdienybę su vaikais, bet įdomu stebėti, kaip ilgainiui atsiranda ir gilesnis, emocinis motyvas (šia prasme nepaprastai įdomūs buvo „Tėčio įrašų“ podcastai, kurių išėjo, rodos, tik trys epizodai, bet būtų nuostabu sulaukti jų atsikūrimo). Kur didelių skirtumų nėra – tai auditorijoje. Tiesa yra tokia, kad ir tėčius, ir mamas, rašančius apie tapsmą tėvais, daugiausiai seka moterys. Žinoma, vyrus seka daugiau vyrų, bet vis tiek dauguma jų auditorijos yra moteriška, tėvystė vis dar yra labai smarkiai feminizuota tema.

Pasak sociologės Aušros Maslauskaitės, tėčių įsitraukimas į vaikų priežiūrą – ir mamų požiūrio reikalas: „Nors atotrūkis tarp laiko, kurį vyrai ir moterys skiria namų ruošos darbams mažėja, bet atotrūkis tarp laiko, kurį vyrai ir moterys skiria vaikų priežiūros darbams, beveik nesikeičia. Vienas iš sociologų siūlomų atsakymų, kad moterys galbūt net nesąmoningai nelabai nori, kad vyrai įsitrauktų į vaiko priežiūros darbus, nes motinystė daugelyje tokių tradicinių šalių, kaip Lietuva, labai stipriai siejama su moters tapatumu. Todėl moterys atlieka vadinamąjį „vartininkių“ vaidmenį, kuris neleidžia vyrams užsiimti tam tikrais darbais“. Savo knygoje taip pat palieti vyrų klausimą bei teigi, kad į vaikų auginimą kur kas labiau nei ankstesniais laikais įsitraukia ir vyrai. Bet ar tikrai buities bei ypač emociniai darbai šeimoje neturi lyties?

Ką reiškia „tikrai“? Jei kalbėsime apie faktinę tikrovę, tai „netikrai“. Nematomais, bet gerokai išsunkiančiais emociniais darbais (pavyzdžiui., pastebėti šeimos narių jausmus ir su jais tvarkytis, prisiminti gimtadienius, organizuoti šventes, supirkti dovanas, prisiminti vaikų vizitus pas gydytojus, prisiminti, kas kur padėta namuose, ir t.t., ir pan.), didžiąja dalimi užsiima moterys. Kaip, beje, ir fiziniais buities darbais Lietuvoje. „Šventojo vyro kultas“ Lietuvoje tikrai egzistuoja ir turi labai gyvas šaknis, jis pradedamas vystyti dar vaikystėje, šeimoje, kai mergaitės mokomos buities darbų, o berniukai – ne, jiems tarsi akivaizdžiai parodoma, kad siurbti, valyti dulkes, rūpintis drabužių skalbimu, maisto gamyba yra tarsi nevyriška. Suaugus tokioje aplinkoje ir sukūrus savo šeimą, tokias nuostatas keisti gana sunku, tai gali kainuoti daug laiko, energijos ir konfliktų (žinoma, jei antroji pusė tokiu netolygiu pasidalinimu nėra patenkinta, nes dalis moterų, taip auklėtos vaikystėje, tradicinius lyčių modelius ir jiems priskiriamus skirtingus buities darbų krūvius priima tarsi „savaime suprantamus“). Nuostatų keitimas yra ilgas ir sunkus darbas, ir jis prasideda ankstyvoje vaikystėje, todėl turėdami vaikų ir formuodami jų buities darbų įgūdžius mes šiandien kuriame ateitį.

Knygoje kalbi apie sąmoningą solo-motinystę kaip vieną iš daugelio moterų prisitaikymo prie motinystės be vyrų taktikų. Kas tai per reiškinys?

Solo-mama yra iš Danijos atkeliavęs terminas, jis nusako moterį, kuri nusprendžia vaiko susilaukti ne poroje, o viena, sąmoningai. Spermos bankai Danijoje tokią galimybę suteikia ne tik savo šalies moterims, bet ir kaimynėms – tai gana populiaru ir tarp švedžių, kurios dėl įvairiausių priežasčių nesukūrė poros santykių ir nebenori gaišti savo brangaus vaisingo laiko vyro paieškoms ir įtikinėjimui kurti šeimą. Buvo atlikta nemažai interviu su moterimis, pasirinkusiomis solo-mamos kelią, ir kaip vieną pagrindinių priežasčių tokiam sprendimui jos įvardina savo gyvenimo kelyje sutiktų vyrų masinį nepasirengimą rimtiems santykiams ir tėvystei.

Milda ir Veronika per knygos pristatymą Knygų mugėje (Antano Voznikaičio nuotrauka).

Knygoje pabrėži, kad auklėjant vaiką labai svarbu balansas tarp pozityvių ir negatyvių potyrių. „Vaikui svarbu patirti pasaulį tokį, koks jis yra, su visomis jo spalvomis, su gerais ir blogais įvykiais, maloniais ir nepatogiais jausmais, sudėtingais ir itin tamsiais patyrimais. Nereikia jų saugoti nuo pasaulio ir gyvenimo įvairovės“. Prisiminiau kadaise man iškilusius pamąstymus pamačius vaikų Lietuvos balsą. Mačiau tik vieną laidą, bet man tai buvo labai liūdnas ir nepatogus žiūrėti dalykas, galbūt dėl to, kad viską vertinau sociologiniu žvilgsniu per kapitalizmo ir vartotojiškumo, suprekinimo prizmę. Esą nuo pačių mažiausių dienų vaikai socializuojami ir įdarbinami fastfoodiškai pramogų industrijai/kapitalizmui, pratinami prie konkurencijos ir buvimo „ekspertų“ vertinamais objektais, kur tik keli tampa „geriausiais“ bei „laimėtojais“. Kai kurie momentai išvis kvepėjo kažkokiu tai creepy pedofilišku prieskoniu. Pavyzdžiui, šitam video yra mergaičių trikova, po kurios paliekama tik viena, kitos iškrenta. Keistai žiūrisi, kai vaikas dainuoja „Tavo rankos tik kartą per savaitę glosto mane“. Kitam video berniukas dainuoja, kaip norėtų būti milijardierius. Ir t. t. Tuomet man atrodė, kad ši laida yra kažkokio psichologinio smurto prieš vaikus forma. Tačiau galbūt tai kaip tik yra vienas iš puikių būdų patirti visokias pasaulio puses, grūdintis konkurencijos kupiname pasaulyje, išmokti pralaimėti, nebūti visada ir visur geriausiam, nenuleisti rankų? Ką tu apie tai manai? Ar neprieštarautum, jei tavo vaikai norėtų dalyvaut tokio pobūdžio laidoj?

Man rodos, tai labai skonio ir vertybių klausimas. Man tokios laidos nepriimtinos, kaip ir vaikų grožio konkursai ir panašūs renginiai, kur vaikai formuojami pagal stereotipinį, suaugusio žmogaus primetamą, išvaizdos ir elgesio kanoną. Bet tai mano skonio ir vertybių klausimas – nesakau, kad tai absoliutus blogis. Galbūt kažkas tokiuose renginiuose iš tiesų atranda savo talentą ir kokią nors prasmę? Tačiau iš mano perspektyvos tokios laidos naudingos tik vienu požiūriu: jas galima kritiškai žiūrėti su vaikais ir diskutuoti, su pačiu vaiku aptarti visus tavo minėtus klausimus.

Viename straipsnyje skaičiau apie prieštaringas reakcijas iššaukusį blogo įrašą, kuriame mama dalinosi dokumentiniu filmu apie kelias dienas neėdusią liūtę ir jos vaikutį. Sumedžiojusi grobį išbadėjusi liūtė jį visą suėdė nepasidalindama su savo palikuoniu. Tačiau šis poelgis leido jai sukaupti energijos ir jėgų sumedžioti kitą žvėrį, kuriuo šįkart pasidalino su saviškiu. Įrašo autorė išvedė paralelę, kad šitaip turėtų elgtis visos motinos, kurios rūpinasi vaiko gerove. Kaip ir lėktuve, pirmiausia pasirūpink savimi, užsidėk kaukę, o tada gelbėk kitą, taip ir tėvystėje, pirmiausia reikia pasirūpinti savimi, kad galėtum pasirūpinti ir kitu. Visgi viską, kartu ir save, dėl vaiko interesų paaukojanti motina – labai dažnas reiškinys. Autorė svarsto, kad toks elgesys yra labai netvari pasiaukojimo forma, nes dienos pabaigoje toks pasiaukojimas galiausiai nepasitarnauja nei vienam šeimos nariui. Kitaip sakant, pasiaukojusi, bet save praradusi ir išsekusi mama nebus laiminga nei pati, nei jos aplinkiniai. Kodėl ši pasiaukojimo idėja tokia stipri? Iš kur ji kyla? Kodėl moterys į ją įkrenta?

Visiškai pritariu – ir liūtei, ir tavo cituojamai mamai. Tik nežinau, ar galiu pakomentuoti tą pasiaukojimo be ribų problemą, man rodos, čia mano kompetencijos nepakanka, gal tai susiję labiau su psichologiniais dalykais, radikaliu nepasitikėjimu savimi, savęs nepriėmimu, o tuo pačiu – ir noru manipuliuoti („Aš viską dėl tavęs paaukojau – o tu?!“). Tokio pasiaukojimo niekam nereikia, niekam jis nenaudingas. Visada reikia prašyti, ieškoti pagalbos ir ją priimti, o ne įsivaizduoti, kad ant savo pečių gali panešti pasaulį. Vaikui užauginti reikia viso kaimo – o ne kieno nors vieno pasiaukojimo. Kita vertus, galbūt klystu, galbūt žiūriu nepakankamai atidžiai ar ne ten, kur reikia, bet mūsų kartoje – devyniasdešimtųjų vaikų kartoje – aš tokios masinės pasiaukojimo tendencijos nematau. Galbūt mes turime per daug (sveiko) egoizmo, gal mūsų savivertė nėra taip visuotinai sužalota, kad masiškai pakliūtume į tokius keistus spąstus?

Veronikos pristatymo Knygų mugėje svečiai (Antano Voznikaičio nuotrauka)

Skaitydama Vaivos Rykštaitės knygą „Pirmąkart mama“ sutikau vieną klaustrofobiškiausių scenų. Praėjus keliems mėnesiams po gimdymo vieną rytą Vaiva pagavo save gulinčią lovoj, iš vienos pusės krūtinę žindžia jos mylima dukra, o iš kitos pusės stipriai apsikabinęs ir veidą išsiilgtos mylimosios plaukuose panardinęs snaudžia vyras. „O kur aš pati???“,- mintyse šaukia autorė. „Oro!!!“,- mintyse šaukiu aš. Kaip tokiame kontekste rasti laiko sau? O gal kurį laiką, pavyzdžiui, pirmus metus po vaiko gimimo net nereikia turėti tokių lūkesčių? Kaip pačiai sekėsi ir sekasi įkvėpti oro?

Mano motinystės pradžia buvo kiek kitokia nei įprastiniai scenarijai. Mes susilaukėm dvynių, todėl į vaikų priežiūros atostogas išėjom dviese su vyru. Jam, tiesą sakant, ir teko didžioji vaikų priežiūros našta pirmaisiais metais, nes aš pati turėjau didelių sveikatos problemų tuo metu. Paradoksalu turbūt, bet tai turėjo ir savo gerąją pusę – beveik nepatyriau klaustrofobijos, nes turėjau šiek tiek vietos ir laiko sau. Kita vertus, nereikia turėti lūkesčių, kad susilaukus vaikų tavo ego visiškai nepatirs apribojimų – jei taip atsitiktų, vadinasi, kažkas turbūt vis dėlto ne taip 🙂 Turi išmokti priimti kompromisus, laiko tik sau turėti ne tada, kai tik panori, bet tada, kai tam yra sąlygos. Vaikų turėjimas išmoko labai racionaliai panaudoti turimus ribotus laiko išteklius ir iš jų išsunkti tą taip smarkiai reikalingą „laiką sau“ – naktį, per pietų miegą, pasitelkiant visą artimųjų pagalbą. O šiaip, manau, tas oro turėjimas arba ne yra labai individualus patyrimas, priklausantis nuo to, kiek apribojimų savo gyvenime iki vaikų esi patyręs ar patyrusi, kaip lanksčiai moki prie jų prisitaikyti, kiek kompromisų su savuoju ego esi nusiteikusi/-ęs daryti, taip pat nuo to, kokią vaikų auginimo filosofiją renkiesi. Pavyzdžiui, šeimos, kurios savo kasdienybę grindžia prieraišiosios tėvystės principais iš tiesų to „oro“ gali turėti mažiau, bet toks yra jų pasirinkimas. Tuos, kuriems „oro“ reikia daugiau, galbūt labiau įkvepia Pamelos Druckerman knygos apie „prancūzišką auklėjimą“. Bet taip, neslėpsiu, bet kuriuo atveju auginant vaikus yra nemažai laiko, kuriame tavęs lieka nedaug.

Vienas iš pasikartojančių motyvų skaitant apie motinystės patirtis – moteris lydintis kaltės jausmas. Kaltė, kad neturi vaikų, jų susilaukus – kaltė, kad per anksti ar per vėlai, kaltė, kad skiri per mažai dėmesio vaikui, nesi geriausia mamos versija. Kaltė, kad mažiau dėmesio rodai vyrui. Viena tyrimo dalyvė yra pasakius, kad „Tik tada, kai tapau nėščia ir tai buvo aiškiai pastebima, pirmą kartą per suaugusios moters gyvenimą pasijaučiau dėl nieko nekalta“. Iš kur ta kaltė? Kokie santykiai su kalte yra/buvo tavo atveju?

Nežinau, ar kaltė būdinga tik moterims? Manau, kad vis dėlto ne. Ir moterys, ir vyrai šiais laikais sau kelia labai didelius lūkesčius – sau kaip darbuotojams, sau kaip tėvams, sau kaip įdomioms, visapusiškoms asmenybėms. Ir kartu su neadekvačiais lūkesčiais ateina tas nuolatinis nepasitenkinimas savo pasiekimais ir kaltė – nes jei skiriu daugiau dėmesio darbui – esu blogas tėvas, jei skiriu visą savo dėmesį vaikams – lyg ir netenku profesinės savo tapatumo dalies. Be to, visada bus įdomiau, gražiau, įspūdingiau gyvenančių ar bent taip savo gyvenimą vaizduojančių socialiniuose tinkluose. Turbūt kaltė kyla iš vidinio balanso nebuvimo. Kai susitaikai, kad visur vienodai geras nebūsi, kad visai neblogai būti „pakankamai geru“, o ne geriausiu, kai nebeturi niekam nieko įrodyti – ateina ramybė. Man vis dar būna visaip. Negaliu pasakyti, kad jau esu visiškai nušvitusi ir priėmusi visas savo nesėkmes, negalėjimus, ribas. Taigi kaltės etapų taip pat vis dar pasitaiko.

Veronikos knygos pristatymo Knygų mugėje svečiai (Antano Voznikaičio nuotrauka)

Na ir pabaigai keli klausimai iš įdomybių pasaulio. Neseniai žiūrėjau serbišką filmą „Train Driver’s Diary“, kurio pagrindiniai veikėjai – traukinio mašinistas bei jo įsivaikintas sūnus, kuris užaugęs taip pat norėjo sėsti prie traukinio pulto. Pagal šiame filme pateiktą statistiką, per savo karjerą kiekvienas šio užsiėmimo atstovas netyčia pražudo apie 15 žmonių, tad kiekvienas naujokas žino, kas jo laukia. Bet kada nutiks tas pirmas kartas? Į kelią išriedėjusį jaunąjį mašinistą apsėdo nuolatinis nerimas ir gyvenimą juodinantis laukimas. Belaukdamas jis tapo nervingas, pradėjo gerti.  Pervažiuoti žmogų ir paženklinti bėgius krauju – lyg būti įšventintam, kirsti ribą, po kurios tampi brandžiu savo srities profesionalu. Norėdamas išvaduoti sūnų nuo kančių, tėvas pasiryžta gulti po bėgiais ir suvaidinti atsitiktinę savo žūtį. Ar tapsmo mama procese būna panašių įkyrių baimių, aiškių ar neaiškių kažko laukimų, kažko, kam įvykus jau gali atsikvėpti? Ar pati turėjai panašių patirčių?

Nu Milda (juokiasi). Ne, aš neturėjau tokio masto baimės ir nerimo motinystėje. Labai sąmoningai dirbau su savimi, kad neprisileisčiau įkyraus nerimo, tiesą pasakius, neturėjau jam jėgų nei sveikatos, be to, jaučiu, kaip gerai tas įkyriai tėvų ausyse dūzgiantis nerimas girdimas, jaučiamas ir perimamas vaikų. Bet tai išties labai dažnas pojūtis, tiek tiems ir toms, kurie su nerimu turėjo intensyvių pasimatymų iki susilaukdami vaikų, tiek ir tiems bei toms, kurie anksčiau jo visiškai nepažinojo. Vis dėlto meluočiau, jei sakyčiau, kad man, kad ir daug kalbantis su savimi, visiškai pavyksta išsivaduoti iš bet kokio nerimo ar įkyrių minčių, tik mano atveju jos susijusios ne su dabartimi, o su ateitimi. Man tikrai neramu dėl savo vaikų paauglystės: ar pavyks išsaugoti stiprų ryšį, ar turėsiu savy jėgų juos paleisti į pasaulį ir pasitikėti, ar jie mano pasitikėjimo neapvils? Mano pačios paauglystė buvo ilga, ji užsitęsė iki kokių 22-23 metų, ištranzuodavau savaitėms be telefono (mamai kartais iš draugų parašydavau SMS: „Mama, kojas mirkau Viduržemio jūroj“, „Mama, aš Paryžiuj“, „Esam kažkokiuose kalnuose, viskas gerai!“). Grįžusi rasdavau žilus mamos plauks dar žilesnius, bet ji visada mane išleisdavo. Aišku, nuostabu, kad visi mano laukiniai nuotykiai baigėsi laimingai, bet įdomu, kai tas laikas ištiks mane kaip mamą – kaip man pavyks ištverti? Kita vertus, tikrai nesidžiaugčiau jei mano vaikai nuspręstų pasaulio neatradinėti ir gyventi iki pašaknų saugius (= nuobodžius) gyvenimus, kad tik man būtų ramiau.

Knygoje „Vaikystė ir visuomenė“ psichologas E. Eriksonas pasakoja apie savo pacientą, 4 metų berniuką Piterį, kuris jau savaitę nesituštino. Mažame savo kūne berniukas laikė ne tik savaitę kauptą žarnyno turinį, bet ir didžiulį skysčio kiekį, suleistą darant klizmą. Kai, Piterio manymu, jo nieks nematydavo, berniukas atsišliedavo į sieną, kad būtų lengviau laikyti išsipūtusį pilvą. Nepadedant šeimos pediatro gydymui buvo akivaizdu, kad tai susiję su psichologiniais dalykais, tad reikėjo išsiaiškinti priežastis ir jas pašalinti. Bendraujant su berniuku Eriksonui susidarė įspūdis, kad Piteris įsivaizdavo esąs pilnas „kažko“ brangaus ir gyvo, ką reikia saugoti – jis buvo „nėščias“ ir pabūgo tuštintis, kad nesužalotų „kūdikio“. Psichoterapeutas suprato, kad Piteris manė, kad kakai ir vaikučiai išlenda  pro tą pačią angą, todėl ėmė jam aiškinti, kaip yra iš tikrųjų. Berniukas kaip mat ėmė susijaudinęs pasakoti, kad motina, nešiodama jį pilve, turėdavo apsijuosti diržu, kad sėdėdama tualete jo nepamestų. Po susitikimo vaikas pagaliau išsituštino. Veliau buvo atrastos ir kitos subtilios nenorą tuštinis paskatinusios priežastys, kurių svarbiausia – išsiskyrimas su aukle. Sulaikymu berniukas perteikė vidinę siekio išsaugoti ir laikyti savyje dramą. Panašios istorijos man sukėlė įspūdį, kad ne tik psichologija, bet ir tėvystė gali būti kupina ilgai neatnarpliojamų detektyvų. Ar savo tėvystės laike patyrėt kokių nors detektyvinių situacijų? Gal gali pasidalinti?

Man rodos, tavo perpasakota istorija yra ne iš šiaip tėvystės kasdienybės detektyvų, bet iš patologinių nutikimų serijos. Jie nėra būdingi kiekvienai šeimai, bet, žinoma, niekas niekada nėra nuo jų apsaugotas. Jei kalbėtume ne apie patologinius detektyvus, tai jų mano kasdienybėje su vaikais tikrai pasitaiko. Pavyzdžiui, mano šeimoje dalis detektyvų buvo susiję su faktu, kad mano dukterys – identiškos dvynės. Būtent todėl nuo labai anksti joms buvo svarbu nustatyti ribas tarp savęs ir kito – t. y. sesers. Atsimenu, mano vyras niekaip nesuprato, kodėl dar metų neturinčios dvynės pasodintos į automobilines kėdutes kartais klykia kaip skerdžiamos, o kartais sėdi kuo ramiausiai. Galiausiai aš atsekiau, kad jos sėdi ramiai, kai būna pasodinamos į „savo“ kėdutes, o klykia, kai atsitiktinai jas pasodina atvirkščiai – jos dar nemokėjo kalbėti, bet jau tada buvo pasiskirsčiusios „savą“ ir „svetimą“ erdvę automobilyje, tik mums kiek užtruko suprasti, kad jokių improvizacijų čia būti negali. Vėliau viskas buvo ir tebėra griežtai suskirstyta – sėdimos pusės vežimėlyje, drabužiai, žaislai. Kiek sunkiau pasidalinti jaunesnįjį brolį. O pirmasis dvynių žodis buvo „nepusė“ (nes kiekviena privalėdavo bet kokį dalyką turėti griežtai nuosavą, o ne nuo sesės dalies atriektą liekaną).

Prisimenu vieną serialo „House of Cards“ sceną, kurioje pagrindinio veikėjo, kandidato į prezidentus  Franko Underwoodo žmona Claire (kuriai 50 m. ir kuri neturi vaikų) kalbasi su kito kandidato į prezidentus žmona (kuri vaikų turi). Pastaroji klausia: „Sakyk, Claire, ar niekada nesigailėjai, kad nesusilaukei vaikų?“. „O ar tu niekada nesigalėjai, kad jų susilaukei?“, – ramiu ir nesutrikusiu balsu paklausia Claire. Dabar jau pašnekovės veide matyti sutrikimas. Viena vertus, kaip tau gali kilti toks klausimas! Savaime suprantama, kad klausti apie gailėjimąsi dėl vaikų neturėjimo yra normalu, o apie turėjimą – ne. Antra vertus, veide lyg pamačiau sumišimą, nes prieš save pačią buvo nepatogu suprasti, kad visgi gailėjimosi akimirkų būta. Kodėl tas klausimas apie gailėjimąsi turėti vaikų toks nepatogus? Ar įmanoma į jį atsakyti teigiamai? Ar esu sutikusi tokių moterų? (Nebūtinai gyvai, bet gal knygose, bloguose ir pan.).

Veikiausiai abu klausimai, tiek apie gailėjimąsi turint, tiek apie gailėjimąsi neturint, yra arba vienodai patogūs, arba vienodai nepatogūs – priklausomai nuo to, kas kalbasi su kuo. Jei tai visiškai nepažįstami žmonės, neturintys abipusio ryšio – nesiūlyčiau klausti nei vieno, nei kito, nes tai intymu. Jei ryšys yra – gali klausti bet ko, ar ne? O moterų ar vyrų, kurie gailėtųsi susilaukę vaikų ir atvirai tuo dalintųsi, sutikti neteko. Galbūt tabu yra toks didelis, kad niekas nedrįsta prisipažinti? Arba ilgai svarsto, galvoja, analizuoja, bet susilaukia vaiko ir jį anksčiau ar vėliau įsimyli absoliučiai. Kita vertus, dažnai interpretuojama, kad pats atviras kalbėjimas apie tėvystės sunkumus yra lyg pripažinimas, kad gailiesi tos patirties, bet dauguma atvejų toli gražu tokie nėra. Pasakyti, kad tau trūksta pagalbos, to kaimo, kuris būtinas užauginti vaikui, bet kurio daugeliu atveju šiais laikais tiesiog nėra, nereiškia pasakyti, kad gailiesi tėvystės.

Pabaigai turiu dar vieną klausimą tau, Milda. Ar knyga devyniasdešimtųjų vaikams ir apie juos turi būti su paveiksliukais? Kodėl šią kartą taip veikia, kodėl jai tokia svarbi estetika?

Veronikos knygos pristatymo Knygų mugėje svečiai. Per vidurį – knygos iliustratorė Ūla Šveikauskaitė (Antano Voznikaičio nuotrauka)

Manau, kad tikrai taip. Įvairios Lietuvos ir užsienio rinkos tyrimų kompanijos daug dėmesio skiria šiuolaikinio jaunimo, kaip vartotojų, tyrimams, analizuoja, kokie marketinginiai triukai tiktų jų dėmesio pritraukimui. Tyrimai rodo, kad lyginant su ankstesnėmis kartomis, Y ir Z kartai labai svarbus vizualinis komponentas, jie teikia pirmenybę vizualinėms komunikacijos formoms. Apsidairius po socialines medijas darosi akivaizdu, kad šiandien vizualinės kakofonijos kontekste patraukti dėmesį vien tekstu darosi vis sunkiau. Tyrimai rodo, kad tame sraute pirmiausia pastebimas vaizdas, o jei patraukė jis, galimai sudomins ir tekstas, bet ne atvirkščiai. Tą atspindi ir memų, gif‘ų kultūra, vis daugiau atsirandančių vienos minutės video-dokumentikų, kur stengiamasi su kokiu nors reiškiniu, tema, problema supažindinti per kuo trumpesnį laiką, vaizdo pagalba su kuo mažiau teksto. Tai galbūt susiję su sparčiu gyvenimo tempu, milžinišku informacijos triukšmu, laiko trūkumu – dominančią informaciją norisi gauti greitai, aiškiai ir patraukliai.

____

Labai Ačiū mums abiems už pokalbį!

 

Pokalbis buvo publikuotas tinklaraštyje Sociali Sociologija

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s