Jeigu laikai save (vis dar) jaunimo dalimi, tai turbūt atsimeni tekstą, prieš pusę metų nunešusį internetus nepaisant to, kad gylio ir ilgio jam labai nestigo – turiu omeny sociologės Mildos Pivoriūtės opusą Šiuolaikinis jaunimas: „Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus“.

Milda tyrinėja jaunimą ir tapsmą suaugusiu, o šiais laikais to proceso ribos vis labiau blykšta. Nebeaišku, kokie riboženkliai žymi kelio į suaugystę finišą, kai kuo ilgiau, giliau ir plačiau ieškodami tikrųjų savęs, mokslus tęsiam visą gyvenimą, pradedam vis naujas karjeras, nebesureikšminam santuokos ir iki pensijos planuojam gyventi klajokliškai. Tai gal iš spuogų įšokam tiesiai į raukšles ir suaugystės tiesiog nebelieka? O gal būnam amžinai jauni, nes hipsterių barzdos niekada nepražyla? Ir kokį vaidmenį tampant suaugusiais atlieka motinystė ir tėvystė? Ar vaikų planavimas – tai jau aiškus ženklas, kad pagaliau suaugai? (prie to būtinai sugrįšiu antrojoje šio teksto dalyje)

Milda yra mano nuostabioji draugė ir charizmatiškoji kolegė. Sociologė, talentinga dėstytoja ir kalbėtoja, viešosios sociologijos ir mokslo komunikacijos arkliukų dresuotoja, įžvalgių tekstų autorė (būtinai žr. jos redaguojamą blogą Sociali Sociologija). Jeigu Lietuvoje sociologiją kada nors bus nustota visuotinai painioti su statistika, tai tu, Milda, būsi prie to labai smarkiai prisidėjusi.

Po audringos reakcijos į minėtąjį Mildos tekstą žinojau, kad turiu paimti jos interviu. Nes Milda šiuolaikiniam jaunimui kalba į pačią sielą, pasakoja apie tai, kas su tais visko norinčiais ir truputį pasimetusiais žmonėmis vyksta čia ir dabar. O tai yra sociologinė terapija, nes pats suvokimas, kad tavo kraustymasis iš proto, kai nori, bet negali aprėpti viso pasaulio, yra labai paplitęs reiškinys, ir kad tu nesi nei vienas, nei unikalus su savo patirtimis – gydo ar bent jau ramina. Kita vertus, tai kuo didesnio viešumo verti tyrimai, aktualūs ne tik pačiam jaunimui, bet galintys palengvinti tarpusavio supratimą ir susikalbėjimą visiems gyvenantiems, dirbantiems, esantiems šalia jaunų žmonių.

Interviu su Milda, mano akimis, pavyko puikiai. O ką daryti su puikiu interviu? Tai aišku, kad publikuoti ten, kur gyvena tik puikiausi lietuviški tekstai – t. y. žurnale „Verslo klasė“. Mudviejų su Milda pokalbį rasite naujausiame (spalio mėn.) VK numeryje pavadinimu „Šiuolaikinis jaunimas: ilgos savęs repeticijos“. Jame pabandėme į jaunimą pažiūrėti ir iš kitos barikadų pusės, apčiuopti jauno-skeptikų argumentus ir į juos atsakyti („bet tai gal amžiaus ketvirčio krizė – tai tik auksinio jaunimo privilegija?“, „kiek yra laisvės nuolatiniame jaunuolių bėgime iš komforto zonos ir nesibaigiančiose savęs paieškose vis naujose dekoracijose?“, „kodėl turėdami daugiau pasirinkimų nei bet kuri karta iki šiol, šiuolaikiniai jaunuoliai vis tiek nėra laimingi ir nepanašu, kad vertintų tai, ką turi?“).

Šiandien jaunas žmogus renkasi visiškai kitokiame kontekste ir esant visiškai kitokioms pasirinkimo galimybėms tiek kokybės, tiek kiekybės atžvilgiu. Padarius vieną pasirinkimą, periferiniame regos lauke visada lieka kiti milijonai alternatyvių pasirinkimų. Todėl nepaleidžia mintis, kad ten kur nors tarp tų milijonų yra geresnis, labiau man tinkamas variantas. Taip išeina, kad nuolatinis nerimas ir neužtikrintumas tampa neišvengiamais gyvenimo palydovais. Man visai patiko sociologo Peterio L. Bergerio mintis, kad žmogus suauga tada, kai susigyvena su savo pasirinkimais, kai nusiramina ir nebesijaudina dėl tų milijonų prarastų alternatyvių galimybių.

Milda Pivoriūtė

Visas interviu tekstas gyvena taip pat ir bloge Sociali Sociologija: „Ilgos savęs repeticijos: nūdienos jaunimo privilegija ir kančia“ .

Grįžtant prie vaikų turėjimo ir suaugystės. Apie tai interviu su Milda nekalbėjome, taigi nuo čia – tik mano pačios interpretacijos ir pamintijimai šia tema.

Tapsmas mama ar tėvu neabejotinai turi panašumų su tradicinių bendruomenių perėjimo ritualais (iniciacijomis), kurių metu simboliškai miršta senasis „aš“ ir gimsta bendruomenės naujai vadinamas ir vertinamas, kokybiškai kitas „aš“. Vis dėlto modernios iniciacijos netenka to tradicinio įvesdinimo ir palydėjimo, bendruomenės dalyvavimo elemento, todėl kartu netenka ir aiškių ribų (kaip ir Mildos tyrinėjamas tapsmas suaugusiu, anksčiau buvęs išbandymų kupinu, bet aiškiu ritualu, o dabar galintis tęstis net dešimtis metų).

Esame palikti daugiau ar mažiau vieni šiame planavimo, laukimo ir didelio chaoso susilaukus kelyje. Tradicijos, o kartu ir aiškumo čia nebėra, nebėra ir aiškiai suvokiamo ritualo arba jis neatpažįstamai pasikeitęs, sutrupėjęs, likusios tik menkos jo užuominos be primykščio krūvio. Taip žaidžiame baby shower, galbūt dar prausynų, o vėliau palankynų žaidimus, bandome iš mažų gabalėlių atkurti pirmykščio ritualo aiškumą, ilgimės jo, mėginame jo siunčiamą žinią susidėlioti iš mažų gabalėlių. „Tu mama“ – sako nėštumo testas, echoskopo nuotraukos, gimdymo patyrimas, pirmieji bandymai rūpintis tuo mažyčiu padarėliu, bet ties kuriuo žingsniu mes galiausiai tuo patikime ir pradedame jaukiai jaustis naujuose savo batuose? Vieno atsakymo nėra, nes tai be galo individualu.

Ar vaikų turėjimas automatiškai reiškia jaunystės pabaigą ir suaugystės pradžią? Galbūt ne tiesiogiai ir ne tik vaikų turėjimas nubrėžia tą suaugystės brūkšnį. Man rodos, tai padaro kiek platesnė absoliutaus rūpesčio kitu ir priklausymo didesnei bendruomenei patirtis. Ir čia aš neturiu omenyje priklausymo draugų bendruomenei, čia aš turiu omenyje bendruomenę senąja, beveik ikimodernia prasme – žmonių, kurie fiziškai ir/ar socialiai prisidėjo prie tavo atsiradimo, ir žmonių, kurie taip pat atsiras iš tavęs, bendruomenę. Bendruomenę, kuri jungia jau nebesančius su dar nesančiais per tave. Jos buvimą labai aiškiai pajunti, kai susilauki vaikų*. Kaip pajunti ir giluminį įsipareigojimą tos bendruomenės nariams per visa apimantį rūpestį kūdikiu, sergančiu ar senstančiu. Kai šiame rūpesčio rate tampi tuo, kuris rūpinasi – tampi suaugusiu.

Ir iš vidaus ta suaugystė nebeatrodo tokia baisi kaip iš lauko. Taip, čia ramiau, bet čia tikrai nenuobodu.

* Nepaisant to, tėvystė nėra nei būtina, nei pakankama suaugystės sąlyga.