Visos tikimės sklandaus vaikelio atėjimo į pasaulį, pasvajojame apie gimdymą su šypsena, bet stengiamės nusiteikti veikiausiai neišvengiamam fiziniam skausmui. Nuostabu, jei gimdymo namuose viskas einasi pagal planą ir visas besilaukiančiųjų paskaitose susikonspektuotas rekomendacijas. Tačiau kartais gimimo procesas pateikia ir fiziškai, ir dvasiškai skaudžių netikėtumų. Kaip gyventi su sunkiomis gimdymo patirtimis? O galbūt iš nepavydėtinų patyrimų įmanoma netgi išmokti šio to pozityvaus?

Inos istorija

Ina Kazimieravičienė, Radvilo (7,5 m.) ir Liepos (5 m.) mama, pasakoja savo ilgo pogimdyvinio gijimo – tiek fizinio, tiek dvasinio – istoriją: „Kai pagimdžiau pirmąsyk, labai skaudėjo kojas, dubens kaulus, vos galėjau pajudėti. Baisus tas jausmas, kai negali vaikščioti, nors turėtum, nes ant rankų – naujagimis. Iš ligoninės išėjau su vaikštyne, o aplinkui mačiau, pro šalį grakščiai einančias ir kūdikius besinešančias mamas… Ir dar – visi tiesiog spoksodavo kaip aš klibinkščiuoju. Neįsivaizduoju, kaip prie to pripranta žmonės su nuolatine negalia… Bet po pirmojo gimdymo atsistačiau labai greitai, vos per mėnesį. Kėliausi, ėjau, nors galbūt reikėjo daugiau pasisaugoti, bet spaudimas buvo didžiulis: „Tu eik, stenkis, įsivažiuosi ir viskas bus gerai“. O kai Radvilui suėjo metai ir pradėjau vis dažniau pagalvoti, kad vaikui reikia brolio ar sesės, aplinkinių reakcija buvo keista: „Ar tu išprotėjai, kam tau to reikia, tu prisimink kaip tau buvo blogai, negi nebijai?“… O aš nebijojau. Buvau tokia laiminga, tikėjau, kad man viskas turi būti gerai. Pasakiau sau „aš pagimdysiu lengvai ir greitai“. Bet jau dvidešimtą nėštumo savaitę pasidarė blogai. Kojų skausmai, skausmas kirkšnyje. Nustatė simfizitą, 28-ą savaitę gaktikaulio sąvaržos tarpas buvo virš centimetro, o prieš pat gimdymą, kai jau gulėjau ligoninėje – 2,5 cm. Vaikelio judesiai būdavo baisiai skausmingi – lyg mane pjautų gyvą. Cezario pjūvį darė 38-tą nėštumo savaitę, nes jau nebegalėjau kentėti, nors ir labai graužė sąžinė, kad nuo manęs, o ne nuo Liepos priklausė, kada gimti… Bet pati operacija buvo kažkas nuostabaus, nes pagaliau nebejutau skausmų, net patikėjau, kad viskas baigėsi. Ir kol veikė nuskausminamieji arba kai gulėdavau nejudinama, apsikabinusi Liepą, buvau beprotiškai laiminga. Bet iš tiesų tuo metu viskas tik prasidėjo, nes po antro gimdymo mano sveikimas užtruko beveik metus. Tame man labai padėjo anyta, mama, visi artimieji. Nors nuoskaudų irgi liko nemažai. Nesakau, kad gydytojai kažką blogai padarė, bet būdavo situacijų, kai požiūris buvo nepakeliamas – pavyzdžiui, kai gydytoja liepė man tiesiog keltis ir eiti atlikti tyrimų, o kai pasakiau, kad negaliu, ji pasivedė toliau mano anytą ir jos paklausė, ar man viskas gerai su galva… Mane tai labai įskaudino. Gali būti, kad vėliau pabijojau ieškoti psichologinės pagalbos būtent dėl to – išsigandau etikėtės „va, jai tikrai negerai su psichika“… Dažnai klausdavau savęs, kodėl man taip atsitiko, kam aš ką blogo padariau. Iš to mane ištraukė anyta, ji padėjo suprasti, kad mano istorija – tai ne bausmė, o patirtis. Padėjo malda, pokalbiai, meditacija. Perskaičiau daug knygų. Dabar jau žinau, kad skausminga patirtis yra ir galimybė – sustoti, persvarstyti, kaip reikia gyventi, kas yra patys svarbiausi dalykai. Nes kai tau viskas gerai, tai tampa rutina, pradedi nebevertinti, kad esi sveikas, artimieji sveiki, niekam neskauda. Prisikuri dramų iš nesvarbių dalykų.“

…

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė – dula, poetė, trijų vaikų mama, seminarų ir susitikimų moterims bei šeimoms rengėja. Tarp daugybės novatoriškų Vitalijos veiklų bei idėjų – ir atvirumo vakarai moterims, patyrusioms skausmingą savo vaikelio atėjimą. Medicininiam terminui „gimdymo trauma motinai“, kuris neįvardina, ar tai fizinis, ar dvasinis, ar abiejų rūšių sužeidimas, Vitalija atrado kur kas tikslesnį pavadinimą: „gimdymo šešėlis“. Su ja kalbamės apie tai, kaip tvarkytis su savo emocijomis po gimdymo, kuris įvyko ne taip, kaip tikėtasi. Kaip išeiti iš gimdymo šešėlio?

Kelias iš šešėlio

V. Pilipauskaitė-Butkienė prisimena, kad jai per mamos ir dulos praktiką teko sutikti įvairaus amžiaus moterų su labai skirtingomis gimdymo patirtimis: „Nuo natūralių gimdymų, kur „viskas buvo gerai – sveikas vaikas, nekirpo, neplyšai, nesiuvo, visi palaikė ir padėjo“ iki tikrai sudėtingų situacijų, kai sprendžiami gyvybės ir mirties klausimai. Iš šių susitikimų supratau, kad jei gimdymo metu bus sudaryta tinkama emocinė aplinka, fizinė trauma gali užgyti nepalikdama jokio šešėlio. Tačiau taip pat gali nebūti visiškai jokios fizinės traumos, bet likti labai stiprūs psichologiniai pažeidimai. Apie tai vis daugiau kalba medikai, psichologai, tėvai, ir tai tikrai džiugina. Nors vis dar gyva ir nuostata „vaikas sveikas, ko dar gali benorėti?“.

Vis dėlto esami tyrimai rodo, kad gali būti svarbios ne tiek pačios gimdymo aplinkybės, kiek tai, ar moteris jose jautėsi palaikoma, girdima ir suprantama. Gimdymo patirties vertinimas tiesiogiai susijęs su moters psichologine ir emocine būkle per jį. Medicininiu požiūriu gali būti buvęs labai sudėtingas gimdymas, bet jeigu moteris jautė palaikymą, gimdymą ji laikys puikiu: „Aš tai perėjau, buvo sunku, bet dabar mes laimėjome, esame saugūs, sveiki ir laimingi, viskas yra gerai“. Ir gali būti iš pažiūros labai gražus fiziologinis gimdymas, po kurio moteris jausis sulaužyta, sunaikinta. Po to jos gali laukti labai ilgas kelias iki išėjimo iš tos sunkios dvasinės būsenos.“

Nuo ko prasideda šis kelias? Pasak V. Pilipauskaitės-Butkienės, svarbiausia moteriai – kalbėti apie tai, kaip ji jaučiasi ir galėti tai daryti aplinkoje, kuri leidžia išsisakyti nekritikuodama, nebandydama nuneigti, o palaikydama ir besąlygiškai priimdama visus kylančius jausmus. „Čia nereikia didelių patarinėjimų ar kitos aktyvios pagalbos, nes vien įvardindami tai, kas su mumis nutiko, nuveikiame pusę darbo gijimo link. Leisti išsipasakoti, išsiverkti, paglostyti galvą, pečius, atnešti arbatos – tai gali labai stipriai padėti.“

Svarbiausia neignoruoti emocijų

Ar gali sunkios patirtys praeiti savaime, pasimiršti? Dula Vitalija dalinasi: „Mane gerokai sukrėtė susitikimai su moterimis, kurioms per septyniasdešimt-aštuoniasdešimt metų, o savo gimdymus jos atsimena su menkiausia detale, lyg tai būtų vykę vakar. Ir jei tos patirtys buvo sunkios, palikusios psichologines traumas, jos per visą gyvenimą nešamos kaip didžiulė našta, ir net po daugybės metų gali sukelti ašaras. Tuo tarpu mūsų visuomenėje turime vis dar gajų tikėjimą, kad „motinystė – tik šviesios spalvos, šypsenos ir laimė“. Bet jei uždarome duris tamsesniems išgyvenimams, tai atstumiame dalį savęs, tarsi nebegalime būti visaverčiai, pilni. Tada kyla kaltė, gėda, bejėgystė. Tokios emocijos gali vesti prie dar sudėtingesnių būsenų. O leidimas sau ir kitam kalbėti, suvokimas, kad svarbu ne tik sveikas vaikas, bet ir sveika mama, gali padėti išvengti pogimdyvinių depresijų ir psichozių. Tai yra prevencija, ir mano akimis, ji labai reikalinga.“

Kas turi ištiesti pagalbos ranką gimdymo šešėlyje atsidūrusiai moteriai? Į ką pirmiausiai kreiptis? „Gimdyme dalyvauja ir po jo šalia gimdyvės būna daug žmonių. Visi jie gali suteikti pagalbą ir palaikymą. Būtų nuostabu, kad ir ligoninėse, gimdymo namuose dirbtų psichologai, kad akušerės turėtų daugiau galimybių pabūti, išklausyti moterį, tiesiog pasikalbėti apie tai, kaip jaučiasi gimdyvė. Kita grandis yra šeimos nariai, kurie turėdami žinių, kaip su tavimi išbūti tuo sudėtingu ir jautriu metu, gali labai daug padėti. Svarbu, kad visi žmonės, kurie prisiliečia prie besilaukiančios, gimdančios, pagimdžiusios moters ir vaikelio, veiktų kaip komanda. Kad visi bendromis jėgomis siektų vieno tikslo – padaryti viską, kad ir mamai, ir vaikui būtų geriausia. Pastebėti, jei mamos akys liūdnos, pamatyti, kad tėtis sutrikęs. Nes vyrai taip pat po gimdymo gali patirti sudėtingų emocijų, netgi traumų. Kuo anksčiau kas nors iš didelės dėlionės šalia esančių žmonių pamatys, kad kažkas ne taip ir imsis priemonių, tuo greičiau galėsime užbėgti už akių labai didelėms bėdoms.“

„Susiimk“ – tai ne pagalba

Vis dėlto dažniausias patarimas – „susiimk, būk stipri“. Ar tai veikia? V. Pilipauskaitė-Butkienė į tokią pagalbą žiūri skeptiškai: „Jei artimas žmogus, medikas ar draugė sako: „Ko tu čia dabar, taigi nieko tokio nebuvo, pamiršk“, tai tam kartui gal ir galime susiimti dėl to, kad kažkas liepia, bet užgniaužtos emocijos niekur nepradingsta. Ir tie užrakinti kambariai vis primena apie save – košmarais, baimėmis, įtampa. Baime daugiau gimdyti, susilaukti vaikų, baime eiti pas ginekologą, baime turėti lytinių santykių.“

Sudėtingos gimdymo patirtys gali paveikti ir santykius su vaikais: „Per atvirumo vakarus kalbantis su moterimis dažnai išlenda nuostata, kad su vaikeliu privaloma nuo pirmos sekundės užmegzti ypatingą ryšį, iš karto jį įsimylėti. O moterys patiria labai įvairius jausmus. Ypač, jeigu po gimdymo motina ir naujagimis buvo atskirti ilgesniam laikui, tai dažnai aplanko mintys, kad tai svetimas vaikas, „aš jo nepažįstu, kaip čia dabar mums reikės susigyventi?“. Gali praeiti gana daug laiko, kol ryšys atgimsta, atsinaujina arba susikuria iš naujo. Ši nuostata yra tam tikri spąstai – nors vaikui iš tiesų svarbios pirmosios minutės ir pirmos gyvenimo valandos, bet lygiai tokia pati tiesa, kad svarbios ne tik jos.

Tiesa yra ir tai, kad gyvenime būna visaip, ir mes turime būti kiek įmanoma lankstesni. Juk gali nutikti ir taip, kad po gimdymo savo vaiką į rankas paimsime tik po kokių trijų mėnesių. Tokioje situacijoje mes apskritai dažniausiai esame vieni – nei pagalbos, nei palaikymo, nei supratimo, nei žinių dažniausiai neturime, nebūname tam pasiruošę. O tai vyksta. Ir tada lieka graužatis, įsitikinimai „esu bloga mama“ ir bandymai visokiausiais būdais tai kompensuoti. Mamos pačios įvardina, kad mėgina atitaisyti komplikuotos naujagimystės ir atskyrimo skriaudas, stengiasi visą save atiduoti vaikams iki vis dar miegodamos drauge, nuolat vedžiodamos į įvairiausius būrelius ir panašiai. Iš to gali kilti kyla įtampos.“

Kodėl taip sunku prašyti pagalbos ir ją priimti?

Vitalija pripažįsta, kad nedaug moterų pasiryžta ieškoti pagalbos. Dažnos priežastys – baimė ir galvojimas, kad „aš viena kažkokia nenormali“. „Esame augusios toje tarybinėje kultūroje, kur viešai nekalbama apie tai, kas nėra gerai. Tai slepiame užsidėdamos kaukę „aš stipri, aš viską galiu, aš pati, man jokios pagalbos nereikia“. Nemokam prašyti pagalbos, mums sunku ir gėda tai daryti. Galbūt bijome, kad mums uždės etiketę. Ypač, jei moteris yra bandžiusi ieškoti pagalbos ir buvo atstumta, išsivysto baimė ir nepasitikėjimas pagalba iš šalies. Bet jos reikia ieškoti, ir kuo anksčiau mes tai padarysime, tuo greičiau ir paprasčiau viskas bus išsprendžiama.“

O kas nutinka, jei liekame gimdymo šešėlyje nieko su tuo nedarydami, tik vildamiesi, kad jis praeis savaime? „Rizikuojame save ir artimus žmones užprogramuoti nelogiškiems veiksmams, įtampai, konfliktams. Iš to kyla ir pasauliui skleidžiamos gimdymo siaubų istorijos. Kartais jos perduodamos iš kartos į kartą, kaip tam tikra programa, visų girdima ir formuojanti įsitikinimą, kad gimdymo reikia visais įmanomais būdais išvengti. Šešėlis mus įsuka į užburtą ratą. Bet tereikia sustoti, pažiūrėti į savo patirtis iš šalies, aiškiai jas įsivardinti ir atleisti sau, priimti, kad ta situacija man buvo tokia.“ – sako V. Pilipauskaitė-Butkienė.

„Mano pačios pozicija tokia, kad nėra vieno kelio, kaip nėra ir vienos taisyklės, padedančios išeiti iš gimdymo šešėlio.“ – apibendrina Vitalija. „Yra tik gairės, kuriose esi tu su savo gyvenimu, su savo istorija. Moterys labai skirtingos: vienai gali užtekti vieno pokalbio, kitai gali reikėti ilgo kelio iki visiško išgijimo. Galų gale negalima visko suversti vien gimdymui. Čia aš turėčiau būti atvira: kiekviena moteris į gimdymą jau ateina su savo istorija. Todėl gali būti, kad tai, kas dvasiškai sužeidžia vieną, visai nepaveiks kitos. Gali būti ir taip, kad sužeidimas, kuris įvyksta gimdymo metu, atsiranda dėl ankstesnių moters patirčių – galbūt prievartos atvejų, negebėjimo priimti savo kūno, ar kitų veiksnių.“

Iš blogos patirties galima išsinešti ir šį tą pozityvaus

Ką reiškia palikti gimdymo šešėlį? Galbūt kelyje iš šešėlio galima sutikti ne tik sunkių, bet ir pozityvių patyrimų? V. Pilipauskaitė-Butkienė dalinasi: „Išeiti iš šešėlio reiškia, kad aš puikiai atsimenu savo gimdymą ir visas jo detales, bet man nebekyla nuolatinių skausmingų sugrįžimų. Ta patirtis neutrali: „Man tiesiog taip buvo, tokia mano istorija“. Nebelieka įtampos, neigiamo emocinio krūvio.“ O ar tame kelyje mes išmokstame teigiamų dalykų? „Tikrai taip. Juk ką reiškia istorija, kuri kalba apie mano neįgalumą, bejėgystę? Tai reiškia, kad aš galiu išmokti būti įgali. Mokausi išreikšti pyktį ir kitas emocijas. Gyvenimas vyksta matant ir neigiamas, ir teigiamas savo patirčių puses, būnant savistaboje ir sąmoningume. O sunkesnėms emocijoms, netgi labai intensyvioms, reikia dėkoti, nes jos kaip kraujas parodo, kurioje vietoje yra žaizda, kur mūsų santykis su tikrove yra pažeistas. Tai įsisąmonindami galime klausti savęs: o kodėl jis yra pažeistas? Ar aš turėjau nepagrįstų lūkesčių, ar iš tiesų su manimi pasielgė neadekvačiai? Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus iš pačių sudėtingiausių situacijų galime išsinešti labai daug stiprybės ir įgalumo. Bet kuriuo atveju gimdymas yra labai stipriai transformuojanti patirtis, visada. Klausimas, ką iš jo išsineši – bejėgystę ar galią? Jeigu iš savo gimdymo tu neišsineši galios, turi galimybę bet kurią savo gyvenimo akimirką grįžti, susitikti su savo patirta emocija, ir transformuoti ją. Pati patyrusi šią transformaciją – nuo pirmo gimdymo bejėgystės iki trečiojo įgalaus gimdymo – aš sakau, kad tai yra tiesa, bet tai yra kelionė, kuri dažniausiai trunka ne vieną dieną ir kurioje pravartu turėti bendrakeleivių.“

Straipsnis buvo publikuotas žurnale „Tavo vaikas“.

Apie tai, kodėl man pačiai aktuali gimdymo traumos tema, esu rašiusi čia.