Kai kasdienybės rutinoje rideni savo gyvenimą į kalną, daug keistų sutapimų neatkreipia į save dėmesio. Bet vos sustoji, atsigręži ir duodi sau truputį laiko, jie pradeda dėliotis į keistas režisūrines schemas. Kai į jas žiūriu, mūsų atsiradimas Švedijos ekspedicijoje nebeatrodo atsitiktinumas, o veikiau pusiau džiuginatis ir pusiau gąsdinantis patvirtinimas, kad svajoti reikia atsargiai, nes svajonės tikrai išsipildo.

Stebuklai. Prieš porą metų keletui dienų buvau pabėgusi pas draugus į Kopenhagą – viena, be dvynių, tik su jauniausiuoju pilve. Vieną saulėtą pavasario rytą vaikštinėdama stebėjau daniškų darželių vaikus, susodintus griozdiškuose keliaviečiuose vežimuose, aprengtus labai praktiškais ir labai negražiais rūbais. Galvojau: „kaip būtų gerai tokios tikros skandinaviškos, nenučiustytos, purvinos, bet laimingos vaikystės duoti pabandyti savo vaikams, na, kad ir metus ar vos daugiau“. Panašiu laiku perskaičiau ir įsimylėjau knygą „Daniškas auklėjimas. Ką laimingiausi pasaulio žmonės žino apie tai, kaip užauga gebantys ir pasitikintys vaikai?“, kuri man dar kartą patvirtino, kad skandinavai žino kažką esminio apie gyvenimą su vaikais. Dar po kelių mėnesių važiavau į ligoninę gimdyti jauniausiojo ir ten pabaigiau skaityti Margaretos Stomstedt Astridos Lindgren biografiją (dedlainas buvo daugiau nei aiškus, kitaip ji taip ir būtų likusi amžinai nepabaigta). Su šia knyga atgimė labai daug vaikystės prisiminimų ir motyvacija visas (VISAS) Lindgren knygas turėti ir skaityti savo vaikams vėl ir vėl (žinokit, tėviškom akim skaitosi smarkiai kitaip nei vaikystėj, tos knygos yra radikalokos net šiems laikams, plaukai šiaušiasi, kai Karlsonas kambaryje sprogdina ir degina žaislines garo mašinas, Pepė geria visų vaistinės vaistų plakinį, Emilis fiziškai žaloja savo tėtį; bet galbūt dėl to, kad į vaikų rankas ji atiduoda šitiek galios, Astrida ir tapo absoliučiai populiariausia jų rašytoja?). Lindgren buvo svarus argumentas Švediją laikyti svajonių šalimi, ir štai, nepraėjus net dviem metams – mes visi reziduojam Švedijoje, tyrinėjam „Astridos Lindgren pasaulį“ su miniatiūrinėm įkūnytom visų jos knygų versijom, spektakliais, dainom jos gimtajame Vimerbiu (beje, visos šio teksto nuotraukos – iš ten). Skamba gražiai, ar ne? Paminėsiu tik tiek, kad tarp svajonės ir jos išsipildymo buvo koks zilijonas į nežinią išsiųstų vyro cv, nesėkmingų darbo pokalbių ir nuoširdžių patikinimų „mes su jumis susisieksime“. Bet zilijonas pirmasis – suveikė. Žinoma, istorija nutyli, kad pozityvus kvietimas būtent iš Švedijos čia buvo daugiau ar mažiau atsitiktinis.

Laukas bet kokiu oru. Svajonės pildosi: mano vaikai su negražiais neperšlampančiais lietaus rūbais duodasi švediškame darželyje. Kartą dukras pasiėmiau kiaurai peršlapusias net tuos spec. rūbus, nes pagrindinė atrakcija lyjant lietui joms – kišti galvas po lietvamzdžio srove ir vežioti pilnus vandens karučius, kol vanduo išsilaisto į visas puses. Tiesą sakant, aš joms pavydžiu tokios tikros vaikystės. O sūnus su negražiu keturviečiu vežimėliu kas savaitę važiuoja į ekskursiją, už pusės kilometro esančią žaidimų aikštelę, kur irgi žaidžia ir murzinasi iš širdies. Draugai lietuviai vis nusistebi, kaip vaikai „nesaugo rūbų“, bet tai viena iš esminių skandinaviško auklėjimo pamokų: vaikai būna arba švarūs, arba laimingi. Jokių išimčių. Ir dar – nebūna blogo oro, tik netinkami drabužiai. Apie nevaržomo žaidimo lauke privalumus viena švedė mama, gyvenanti Amerijoke ir ten patyrusi tikrą kultūrinį šoką, rašo blogą „Rain or Shine Mamma“, ir yra išleidusi knygą iškalbingu pavadinimu: „There is no such thing as bad weather“. Toks požiūris labai tiktų ir Lietuvoje, nes, lygiai kaip ir Švedija, nesame kraštas, išlepintas saulėtų ir nelietingų dienų, tačiau tai visiškai nereiškia, kad dėl to reikėtų užsidarius kiurksoti namie visą rudenį, žiemą ir pavasarį – ne, reikia tik apsirūpinti botais, lietaus rūbais, neperpučiamais rūbais, gerais žieminiais kombinezonais, žygių batais ir šturmuoti gamtą bet kokiu oru. Nežinau, ar tai sutapimas, ar ne, bet iš švedų išmokus lauko bet kokiomis sąlygomis pamoką ir liovusis per stipriai tūloti vaikus, jie pradėjo kur kas mažiau sirgti.

Darželis. Be radikaliai išpildomos lauko bet kokiu oru taisyklės, švediškas darželis man nepasirodė kaip didelis kultūrinis šokas. Gal net atvirkščiai – pamačiau nemažai dalykų, kurie buvo taikomi ir veikė Lietuvoje mūsų vaikų lankytame valstybiniame darželyje: vaisių užkandėlės, geriamas tik vanduo, darželio direktorė įsitraukusi į visas darželio veiklas, pažįstanti visus vaikus ir tėvus, visi darželio teritorijoje sveikinasi vieni su kitais ir kuria bendruomenės atmosferą. Skiriasi tik vienas dalykas, ir jis, mano nuomone, nulemia esminius ne tik kiekybinius, bet ir kokybinius skirtumus: vaikus prižiūri daugiau auklėtojų. Mažylių grupėje nuolat būna trys-keturi žmonės, didžiukų – trys ar rečiau du. Ir todėl, nepaisant to, kad auklėtojos taip pat įsitraukusios ir atsidavusios savo darbui, kaip ir lietuviškame darželyje, bet tik dėl to, kad krūvis yra mažesnis, jos spėja atlikti ne tik būtiniausius fizinius/kūrybinius/ugdymo dalykus. Kadangi nepervargsta, jos spėja dar vieną, gal iš pirmo žvilgsnio ne visada matomą darbą: emocinį vaikų ugdymą ir santykių stebėjimą bei reguliavimą. Aš puikiai žinau iš savo kaip mamos patirties, kad kai esi nuvargusi ir užsivertusi įvairiausiom buitinėm pareigom, atšimpa akies aštrumas, reakcija, ir vaikų santykių kamuolys pasileidžia nuo kalno didžiuliu pagreičiu žemyn. Pradedama kautis iki stipriausiojo pergalės, kitaip tariant – namuose užsiveisia žvėrynas. O sąmoningam empatijos ugdymui, mokymuisi civilizuotai spręsti konfliktus ir reaguoti vienam į kitą reikia daug energijos, kantrybės ir pailsėjusios galvos. Taigi toks ir būtų pagrindinis skirtumas tarp lietuviško ir švediško darželio: ne žaislų grožis ir gausa, ne darželio aplinkos įrengimas ir tvarka, ne maisto skanumas bei sveikumas (šiose srityse, beje, net neaišku, kas nugalėtų), o auklėtojų kiekis, suteikiantis galimybę rūpintis ne tik vaikų priežiūra, gebėjimų lavinimu, bet ir bendravimo, empatijos, darnaus sugyvenimo ugdymu.

Švedų kalba. Senais gerais laikais jaunystėj aš per pusę metų sugebėjau gana padoriai išmokti ištisą italų kalbą, na o štai dabar, nors šeši švediški mėnesiai praskriejo kaip viena savaitė, švedų kalbos mokėjimo progreso nėra beveik jokio. Nes vaikams užmigus noriu tik skrolinti feisbuką ir kad man kas nors masažuotų nugarą (šis noras kažkodėl dažniausiai lieka neišsipildęs), o ne sėdėti prie vadovėlių. Bet aš dar nepraradau tikėjimo, jog per likusius pusantrų švediškų metų kalba kažkokiu būdu subėgs man į poras. Ir apskritai, kokia neteisybė, kad dvidešimtmečiai žmonės gali padaryti šimtus įdomiausių dalykų su visu tuo laiku ir sveikata, kuriuos turi, nepaisant to, kad beveik nemiega, valgo išimtinai tik greitą, keptą ar užpiltą verdančiu vandeniu maistą ir veda visais aspektais nesveiką gyvenimo būdą. Kai tuo tarpu trisdešimtmečiai atsiverčia į dietas be cukraus, gyvulinių riebalų ir alkoholio, graužia ekologiškas daržoves, bet vis tiek atsibunda jau pavargę ir nuolat jaučiasi lyg sumušti. Kodėl??? (sufleruoju atsakymą: nes mums slapčia kraują siurbia mielučiai mažamečiai padarai). Tiek tų godų apie švedų kalbą.

Kava. Turiu gerų žinių. Vienas dalykas Lietuvoje yra neišmatuojamai geresnis nei Švedijoje (ir Danijoje taip pat): tai kava. Čia ji tiesiog negertina. Rekomenduoju niekada ir niekur Švedijoje bei Danijoje neužsisakinėti tiesiog „kavos“, nes jums į negražų puodelį įpils iš sudegintų pupelių išvarvintos skystos vandeningos bekvapės buzos. O jei, neduokdie, paprašysite „kavos su pienu“, tai gausite pilkšvos spalvos beskonį skystį, pagamintą iš tos buzos ir skysto šalto pieno. Fui! Esu turėjusi ir dar liūdnesnį nuotykį Kopenhagoje: vienoje Kristianijos kavinukėje kaip „kavą su pienu“ man pardavė karštu vandeniu užpiltą „Nescafe trys viename“. Ar girdėjote, Kad Vilniaus „Ikea“ yra viena iš trijų (?) geriausių „Ikėjų“ pasaulyje? Ir tai yra šventa tiesa, vien dėl to, kad joje įsigijusi „kavos“ gali gerti normalią kavą, o švediškoje „Ikėjoje“ iš kranelio prisileidi buzos ir užsipili liūdno pieno iš pakelio. Aš skaitau, kad tai yra žmogaus teisių pažeidimas. Kad jo būtų išvengta, čia reikia ieškoti ir reikalauti ne šiaip „kavos“, o būtent „espresso“, „latte“ ar „cappuccino“ – tada atsiranda tikimybės, kad gausite gėrimo su skoniu ir kvapu.

Prieinamas ir privažiuojamas miestas. Kas man labai labai patinka, ir ką reikėtų tuč tuojau parsivežti į Lietuvą – tai miestų prieinamumas (accessibility) visiems. Čia pilna ne tik tėvų su vaikiškai vežimėliais, bet ir senukų, žvaliai vairuojančių vaikštynes, visur laisvai judančių neįgaliųjų vežimėlių, ir, žinoma, dviratininkų, paspirtukininkų, riedlentininkų ir panašiai. Ką bekalbėti apie visur esančius viešuosius tualetus ir tai, kad vaikų pervystymo stalai čia nerezervuoti išimtinai tiktai moterims (buvau pasipiktinusi, kad net „Circle K“ degalinėje Kaune, nors ji ir atkeliavusi iš Skandinavijos, tėtis, norintis pervystyti vaiką, turi eiti į moterų tualetą arba vystyti vyrų tualete be stalo. Sveikas, dvidešimt pirmasis amžiau! Žinokit, tokio nusivylimo nuplauti nepadeda net gera kava).

Kol kas tiek įspūdžių ir nuotykių iš šiaurės, iki pasimatymo!