Tik dabar, su antrąja* auginimo patirtim ir tegaliu iš tiesų suprasti, ką reiškia tas magiškas patarimas „mėgaukis akimirka“. Augindama pirmagimes nelabai žinojau, kuo būtent turėčiau mėgautis. Gal žindymo sunkumais? Ar miego trūkumu? Nuolatiniu negebėjimu atitikti savo pačios lūkesčių? (koks siaubas dvynių neauginti su daugkartinėmis sauskelnėmis, fu, kokia ekologinė neatsakomybė!)

Su pirmuoju vaiku esi amžinajame „dabar“, nes neturi jokio kito konteksto, tik šitas visas neišmiegotas naktis, nepamatytus filmus, nenukeliautas keliones. Dar turi daugiau buitelės ir rutinos negu motinystės romantikos, kurios galbūt tikėjaisi. Baisiai vargina tai, kad kiekviena nauja ir neaiški situacija tampa potencialia tragedija. Pirmas vaiko pabėrimas, pirmas kartas, kai pakyla temperatūra reiškia paniką, skambutį greitajai arba kelionę tiesiai į ligoninės priimamąjį. Plius, žinoma, daug nervingo ir nevaisingo gūglinimo bei knygų skaitymo. Ir tuo dar reikėtų mėgautis?!

Žinoma, kad ne – mėgavimusi skirti antri ir vėlesni vaikai. Nes antrą kartą jau žinai, kad pirmos dienos, pirmos savaitės, mėnesiai ir net metai su kūdikiu prabėga vos spragtelėjus pirštais. Daug lengviau ištverti bemieges naktis, kai jas matai pirmų vaikų augimo fone, ir kai žinai, kad viskas tikrai tikrai laikina. Gal net randi savy jėgų pasidžiaugti gražiai apsnigtų medžių ir saulėtekio vaizdais pro langą, kai tris valandas nešioji irzlų sergantį antrąjį. Be to, žinai, kad kūdikis nemiršta nei dėl nušutusio užpakalio, nei nuo pilvo dieglių, jam visiškai nieko blogo neatsitiks netgi tada, jei paliksi jį lovelėje trims minutėms paverkti ir leisi sau persirengti ar net nusiprausti po dušu. Jam viskas bus gerai, jis greičiausiai baigs mokyklą taip pat gerai arba taip pat blogai nepriklausomai nuo tavo sugūglintų ir išbandytų migdymo būdų skaičiaus.

Dar nuo tų laikų, kai vaikų neturėjau, galvoje nešiojuosi kažkur nugirstą ar perskaitytą mintį, kad auginant pirmą palikuonį visa įtampa ir noras kontroliuoti kyla iš pasąmoningos vaiko mirties baimės. Visi vėlesni vaikai jau nebeturi tos didelės atsakomybės ir naštos būti vienintele ir tobula savo tėvų vizitine kortele, todėl su jais… tiesiog gyvenam.

Ir todėl išeina taip, kad jei pirma nėštumo, gimdymo ir auginimo patirtis yra visiškas kosmosas, kai euforija maišosi su panika, o maksimalizmą keičia visiška bejėgystė, tai antrasis kartas – jau beveik be tų emocinių amerikietiškų kalnelių.

Ir todėl auginti antrą – ramu ir gera. Beveik tobula. Kol į idilišką paveikslą neįgriūna nuo sosto nuverstas pirmagimis su visais savo dvilypiais jausmais antrajam, su visais tyliais ar garsiais protestais prieš pasikeitusį statusą ir dėmesio trūkumą. Tai tokia ta antro vaiko ramybė – dardėjimas jau neblogai pažįstamam keliaujančio cirko vežime.

* Techniškai antrasis mano vaikas yra trečias, bet aš čia labiau apie patirties eiliškumą – ketvirtas vaikas po trynukų tokiu atveju taip pat būtų antras.