Tėvystės bakalauras, motinystės magistras, vaikininkystės daktaras

Įprastinė logika lyg ir sakytų, kad pirma klasė turi būti lengvesnė už antrą, ir taip toliau. Bet tik ne auginant vaikus. Ir aukštajame moksle – nelabai.

Paradoksas tas, kad bakalauru tapti gali būti kokį tūkstantį kartų sunkiau negu magistru. Pati savo kailiu patyriau, o ir pažįstamų, užstrigusių ties pirmu mokslų laipteliu – yra. Kai kurie stringa metų metams, kiti stringa ne laike, o dvasiškai. Puola į paniką, depresiją, liguistą nerimą, neišsiverčia be medikamentų ar kitokios pagalbos iš šalies.

Tas pirmas laiptelis į mokslą tik iš laiko perspektyvos atrodo paprastas, o iš vidaus jis yra aukštesnis už visus tolimesnius laiptus. Nes pirmą kartą gyvenime savo jėgomis lipdai Tyrimą. Pirmą kartą taip artimai čiupinėjiesi su mokslu. Viskas atrodo visiškai svarbu ir rimta. Turi kažkam kažką įrodyti. Žinoma, visų pirmiausia – sau. Be to, tie susidūrimai akis į akį su profesūra ir gynimo procedūra tokie baisūs. Bet kai pagaliau parašai, kai įstoji į mokslo bendruomenę, įveiki šį perėjimo ritualą. O tada po metų ar kelių parašyti antrąjį mokslo darbą būna kur kas lengviau ir paprasčiau. Gal netgi malonu. Palyginus su bakalauriniu, magistrinis praktiškai pasirašo pats.

Taip pat ir su vaikais.

Pirmagimis – tai tas bakalaurinis, ties kuriuo užsigrauži, nusivili savim kasdien po trisdešimt kartų ir nuolat nebežinai ko griebtis. Rašai, trini, perrašai po šimtą kartų iš naujo. Tai, kad susilauki vaiko, dar nereiškia, kad automatiškai tampi visateisiu tėvų klubo nariu. Ne, šitą bakalaurinį dar turi apsiginti. O vis niekaip neatspėji, dėl ko ji vėl verkia. Taikai visus knygų patarimus vieną po kito, bet tik dar labiau ją įsiutini. Plauki per tą keistą tarpinę būseną, kai vaiką jau turi, bet mama dar netapai (ta ramia, stabilia ir žinančia, ką daryti mama). Tai toks beviltiškas jausmas.

levitation
© Ūla Šveikauskaitė

Be visos šitos sumaišties, vis dar turi lūkestį, kad gyvenimas kažkada turėtų grįžti į vėžias, jis juk kažkada turėtų būti vėl normalus. Vis dar nori išsimiegoti, ramiai papusryčiauti, nueiti į kiną viena, degintis užsimerkusi. Dar prisimeni gyvenimą „iki vaikų“ ir ties jo pasiekimais laikai savo kartelę. Ir dažnai, labai dažnai jautiesi nevykusiai, nes tą kartelę pasiekti taip sunku, kad turbūt paprasčiausiai neįmanoma.

Kol neateina ramybė ir supratimas, kad nuo šiol tiesiog yra ir bus kitaip. Kad gyveni naujajame normalume, kurio net nereikia lyginti su „anksčiau“. Kad šitame būvyje yra tiek džiaugsmų kiek ir nusivylimų, nuolatinių tavo ribų ir kantrybės išmėginimų. Kad šitas naujasis normalumas yra emociniai amerikietiški kalneliai, ir jame bus absoliučiai visokių dalykų, išskyrus vieną – nuobodulį.

Bakalaurinį galiausiai apsigini tyliai ir ramiai, be didelių ceremonijų tą dieną, kai pamatai, kad pagaliau susikalbi su savo vaiku. Supranti jo ar jos siunčiamus signalus ir ramiai atliepi jo ar jos poreikius.

Jei bakalaurinis per daug nenukankino, jei jį, kad ir sunkiai, bet apsigynei, gal neišsigąsi eiti toliau – juk magistrinis praktiškai pasirašo pats (yra papildomų sąlygų). Pati dabar jaučiuosi besanti būtent šiame etape: rašau, mėgaujuosi, kartais truputį pasikraustau iš proto, bet iš esmės gana ramu. Išsamiai šią patirtį aprašiau pasakodama apie antro vaiko ramybę (su visom papildomom sąlygom). Ir dar truputį laiške vieno vaiko mamai.

O kaip atrodo vaikininkystės disertacija? Kada gali vadintis tos srities daktare ar daktaru? Nuo kelinto vaiko prasideda ši fazė? Kažkur skaičiau, kad nuo ketvirto. Bet nuo šešto tai jau tikrai. Kai išmoksti žongliruoti devyniais kamuoliukais, važiuoti vienaračiu ir iš atminties deklamuoti visą Donelaitį. Viskas, žinoma, atliekama vienu metu ir su šypsena veide. Bet nepasant to, kad kas naktį krenti į lovą ir užmiegi nespėjusi užsimerkt, vargu ar mainytum savo knygos apimties disertaciją į mažą lengvutį, bet galvą rimtai išsprogdinantį bakalaurinį.

Advertisements

2 thoughts on “Tėvystės bakalauras, motinystės magistras, vaikininkystės daktaras

  1. Jūsų tekstai gydo! Aš irgi kartais ilgesingai padūsauju apie gyvenimą iki vaikų. Balsu susijuokiau ties paminėtu mamos noru vėl “degintis užsimerkus”, tikra tiesa, kaip norėtųsi saugiai užsimerkti kad ir kasdien namuose, o tai atrodo, kad turi neužsimerkiančias akis visam kūne ir tas nuolatinis budėjimo režimas ne juokais varo iš proto. Na, gal dar ir dėlto kad maniškių dabar toks amžius, bebaimių tyrinėtojų. Man vyras nuolat kartoja, gyvenimo nepakeisi, keisk požiūrį. Ačiū, kad rašote ir dalinatės. Labai džiaugiuosi Jus atradusi.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s