Pirmą kartą prie jūros buvau nuvežta šešerių. Ir kaip manot, kas mano pačios žodžiais po savaitės intensyvios pažinties su Klaipėda man paliko didžiausią įspūdį? Ogi kambarys, kuriame buvome apsistoję. Ir gal dar murena iš Jūrų muziejaus. Vaikai medžioja visiškai kitokius įspūdžius nei mes, todėl nieko keisto, kad Berlyne įspūdžiu nr. 1 dviems judriems bernams gali būti miesto žaidimo aikštelės. Reportažą apie jas gavau dovanų iš savo sesės Ievos, taigi čia – oficialiai pirmasis viešnios įrašas Pterodaktilyje. Pasitikime:

Kai nebegalėdavo paeiti, mūsų sūnūs atsigaudavo dūkdami žaidimų aikštelėse. Būtent jos tapo penkių dienų pasibuvimo Berlyne vinimi.

Tik vieną dieną pirkome šeimyninį viešojo transporto bilietą. O kam? Jei 6 ir 9 metų broliai nuo ryto iki vakaro siaučia, vadinasi, gali vaikščioti pėsti.

Po 16 valandų kelionės autobusu nuo Vilniaus iki Berlyno, būtent aikštelių pažadas jiems teikė jėgų nueiti nuo autobusų stoties iki viešbučio pasidėti daiktų, paskui iki Triumfo kolonos, Reichstago, Brandeburgo vartų ir atgal į viešbutį. Grįžę jau tik truputį šokinėjo per lovas.

Dalinuosi aikštelių, kurias aptikom pakeliui, vaizdais. Kelios iš jų – teminės: vesterno stiliaus Charlottenburge, Julijaus bokštą atkartojanti lipynė viename seniausių, per karą nesugriautų miestelių Didžiojo Berlyno teritorijoje Spandau. Beje, akivaizdu, jog ši žaidimų vieta įrengta būtent turistaujantiems mažiesiems – aplink nėra gyvenamųjų rajonų, tik citadelės vietoje buvusios pilies įtvirtinimai su bokštu, nuo kurio matyti ne tik apylinkių vaizdai, bet ir aukščiausi Berlyno pastatai.

Mažuoju Stambulu, Berlyno pūliniu ir kitaip vadinamam „baisiajam“ Kreuzbergo rajonui toli gražu iki mūsų Naujininkų, o žaidimo aikštelės lenkia Vilniaus Bernardinų sodo. Nes įvairesnės, aiškiau padalintomis erdvėmis, pritaikytos ne tik mažiems vaikams, bet ir jaunimui ar suaugusiems, kurie čia gali tobulinti netgi alpinizmo įgūdžius, žaisti krepšinį, futbolą, stalo tenisą. Koks skirtumas, kad tinkleliai, vartai ir visa kita – iš tvirto metalo. Svarbu, kad yra ir, toks įspūdis, penkiasdešimt metų tarnaus.

Fotografuodami arčiausiai namų rastą aikštelę su tikrais traukinio bėgiais ir minamu garvežiu, išgąsdinome rūkiusią porelę, kuri tučtuojau apleido teritoriją. Kaip paaiškino vietiniai, taisyklių nepaisymas – rūkymas, alkoholio vartojimas, triukšmavimas ar kitoks tvarkos trikdymas – absoliučiai netoleruojamas. Aikštelės saugomos. Neteko matyti sugadintų, juolab nesaugių sūpuoklių, laipynių, čiuožynių ir pan.

Zoologijos sode irgi puikiausia nemokama aikštelė. Net keista – turistinis objektas, o niekas netręšia pinigų. Prisiminiau kaip Kauno zoologijos sode už porą dar litų su tuomet mažiuku sūneliu leidomės ilga, statoka čiuožyne. Ant plastikinio maišo, kad geriau slystų, o gal kad atplaišos nedraskytų drabužių. Apačioje įspūdingai plojomės ant žvyro, nes „klientus” turėjęs gaudyti darbuotojas užsižiopsojo ir nepatiesė minkštesnio pakloto.

Aš iš principo nevarau ant Lietuvos. Bet labai norėčiau, kad Vilniaus aikštelės būtų ne formalūs aptvarėliai šalia naujos statybos daugiabučių, ne vienintelės ir nepakartojamos Bernardinų sodo, kur gražesnę dieną prisirenka tiek vaikų, kad tikrai nesaugu, o su meile, išmone ir pagarba įrengtos, prižiūrimos, saugomos viešosios miesto erdvės. Kad ir Vilniaus aikštelės būtų atvykstančiųjų su vaikais vinis.

Ačiū Ievai Urbonaitei-Vainienei ❤