„Naujieji“ tėčiai: išėję iš komforto zonos ir atradę savo vaikus

Eilinis šeštadienis Bernardinų sodo žaidimų aikštelėje. Niekaip neprasibraunu iki savo vaikų, užsikabarojusių ant karstyklių, nes trys tėčiai taip įsitraukę į saviškių ganymą ant čiuožyklos, kad nemato nieko aplink. Be to, jie iki ausų įsidiskutavę apie vaikų būrelius. Tačiau kai galiausiai pamato pavojingai balansuojančias mano merginas, neprašyti padeda joms nusiropšti žemyn. Sakau „ačiū“, šypsausi ir galvoju: „Ar mes tikrai Vilniuje?“

Tokia mintis kilo prisiminus bičiulės, kuri prieš keletą metų vasarą praleido Paryžiuje, pasakojimą: grįžus namo, jos kokį mėnesį niekaip neapleido jausmas, kad kažko siaubingai trūksta. Ne, ne kokių nors ypatingų paryžietiškų menų ar pramogų. Vilniuje akis badė didžiulis skirtumas tarp to, kaip vyrai su vaikais elgiasi čia ir kaip – tenai. Paryžiuje tėčiai, stumdantys vežimėlius ir lakstantys su vaikais parkuose ir žaidimų aikštelėse – akiai įprastas vaizdas, ir svarbiausia, kad jų veiduose šviesdavo ne kančia, o džiaugsmas. Tuo tarpu čia tai buvo visiška retenybė, nes visur, kur veikla kaip nors susijusi su vaikais, matydavosi tik moterys. „Tokių vyrų kaip Paryžiuje tėra vos vienas kitas, kaip liūdna!“ – sakydavo mano draugė. Šiemet jos pasiteiravau iš naujo: „Kaip manai, ar per tuos metus tėčių situacija pas mus kaip nors keitėsi?“. „O taip“ – atsakė ji.

Tėčiai keičiasi. Galbūt netgi galime kalbėti apie tai, kad ateina nauja tėčių karta? Jie atsipalaidavę, savo būties nebesieja vien tik su darbu, vis daugiau jėgų investuoja į šeimos gyvenimą ir laiką su vaikais. Bent jau tai, ką plika akimi matome žaidimų aikštelėse, tėvystės paskaitose, darželių tėvų susirinkimuose, į klausimą apie naują tėčių kartą atsako teigiamai.

DSC04164
© Pterodaktilis

Kaip ir kodėl tėčiai keičiasi?

O ką mano mokslininkai, analizuojantys mūsų visuomenės pokyčius? Lina Šumskaitė, sociologė, tyrinėjanti tėvystės praktikas, pasakoja, kad iš tiesų anksčiau vyrų santykis su vaikų priežiūra buvo gana fragmentiškas ir paviršutinis, o dabartiniai tėčiai savo tėvystę suvokia sąmoningiau ir kartu su mamomis yra labiau linkę tikslingai ruoštis vaiko gimimui, siekia užmegzti gilų ryšį su vaiku, domisi auklėjimo naujovėmis ir nebijo savarankiškai prižiūrėti vaikų. „Naujieji“ tėčiai, pasak sociologės, turi daugiau vidinės motyvacijos domėtis vaikų gyvenimu ir kur kas labiau atsižvelgia į šeimos narių emocinius poreikius. Įdomu tai, kad keičiasi netgi vyresnio amžiaus tėvai, šiuo metu turintys mažų vaikų, nors vyresniuosius vaikus auginę „senoviškai“.

Kodėl vyksta šis poslinkis, kai nuo šeimos kasdienybės atsiribojusį tėvą po truputį keičia aktyviai ir noriai vaikų gyvenime dalyvaujantys tėčiai? Atsakymų yra tikrai ne vienas, bet vyrai, pasak L. Šumskaitės, kalba apie tai, kad juos veikia kitų tėvų pavyzdžiai, taip pat labai svarbūs vaikų mamos lūkesčiai ir siekis šeimoje kurti lygiaverčius santykius, kuriuose abu tėvai savo laiką skirtų ir vaikams, ir profesinei veiklai. Taip pat didelę įtaką požiūrio į tėvystę keitimuisi turi bendra vertybių kaita visuomenėje, kai auklėjant vaikus kur kas svarbesniais dalykais nei paklusnumas ir prisitaikymas tampa kūrybingumas, individualumas, nuomonės turėjimas ir pasitikėjimas savimi.

Kurios rūšies tėtis esate jūs?

Žinoma, pokyčiai, apie kuriuos kalbame, nereiškia, kad visi tėvai ūmai virsta „naujaisiais tėčiais“ ir visos šeimos dalinasi vaikų auginimo rūpesčiais po lygiai. Tikriausiai pažįstate nemažai ir tradicinių tėvų – jie niekur neišnyko. Tik po truputį tampa egzotika.

Trumpas testas jums: nustatykite, koks esate tėtis (arba šalia kurios rūšies tėčio gyvenate). Atsakykite, ar manote, kad svarbiausia tėvo pareiga yra uždirbti pinigus, o jums grįžus namo iš darbo visų šeimos narių pareiga yra užtikrinti jūsų ramybę ir poilsį? Ar galvojate, kad moterys iš prigimties geriausiai žino, kaip rūpintis vaikais, o tėčio pareiga – tik įnešti į vaikų gyvenimą šiek tiek disciplinos? Jei į šiuos klausimus vyrauja atsakymas „taip“ – jūs esate tradicinis tėvas.

O jei norėtumėte save priskirti į „naujųjų“ tėčių gretas, jums, atvirkščiai, turėtų būti svarbu dalyvauti savo vaikų gyvenime aktyviai, ir jų auginimo bei ugdymo rūpesčiai jums turėtų būti visai nesvetimi. Turėtumėte žinoti, koks jūsų vaikų mėgiamiausias žaidimas, ką jie labiausiai mėgsta valgyti, o ko – labiausiai bijo. Ir, galiausiai, kontrolinis klausimas: ką manote apie vaiko priežiūros atostogas? (Nors tiksliau būtų jas vadinti „atostogomis“, nes tik su tuo nesusidūrusiems gali kilti noras kūdikio priežiūrą lyginti su poilsiu kurorte!) „Naujieji“ tėčiai tokiam laikui su vaiku greičiausiai sakys „taip“, o „senieji“ – „ačiū, ne“. Požiūris į vaiko priežiūros atostogos – tai tas lakmuso popierėlis, kuris geriausiai parodo, kiek tavyje yra „naujojo“ tėčio.

O kaip naujajame vaidmenyje jaučiasi patys tėčiai?

Vis dėlto įdomiausia – autentiška pačių vyrų, kuriuos galėtume priskirti „naujiesiems“ tėvams, patirtis. Kaip jiems sekasi įsitraukti į vaikų auginimo pasaulį? Kokie iššūkiai atrodo sudėtingiausi, o ką jie prisimena tik su džiaugsmu? Ir ar nesigaili pasirinkę sunkesnį, bet įdomesnį kelią? Apie tai kalbėjausi su dviem tėvais – Rapolu (28 m.), dviejų metų Teresės tėčiu iš Vilniaus, ir Karoliu (29 m.), vienerių metų ir devynių mėnesių Linos tėčiu, su šeima gyvenančiu Stokholme. Ir Rapolas, ir Karolis su dukromis praleido nemažai laiko pirmaisiais jų gyvenimo metais, taigi vaikų gyvenimo aktualijas pažįsta ne iš atviruko. Jie pasidalino ir panašiomis, ir labai skirtingomis patirtimis iš „naujojo“ tėčio kasdienybės.

Rapolas: „Visiems tėvams turėtų būti privaloma kurį laiką pabūti su vaiku be saugaus mamos užnugario“

Kaip save įsivaizduodavai tėčio vaidmenyje, kai dar nebuvo Teresės? Kokį save matydavai?

Tiesiog norėjau tapti Teresės gyvenimo dalimi. Geriau žinojau, koks nenorėčiau būti – būtent nenorėjau būti toks tėvas, kuris vakare po darbo su vaiku pabendrauja 10 minučių ir tiek. Norėjosi daugiau.

Ar žinai, ką reiškia vaiko priežiūros atostogos?

Taip, „atostogavau“ truputį daugiau nei metus nuo tada, kai Teresei suėjo trys mėnesiai. Per tą laiką dvi dienas per savaitę būdavau vienas su dukra (tik kartą per dieną nuvažiuodavom į mamos darbą pažindyti Teresės), o likusį laiką dalindavomės su žmona. Tos kitos dienos būdavo lengvesnės, turėjau laiko savo veikloms, sportui, mąstymui apie savo verslą ir konkretesniems projektams. Tai buvo toks gana lengvas laikas, praktiškai tikros atostogos. Nors finansiškai – kaip ir nuostolis, nes pinigų buvo išleista daugiau negu gauta. Bet šiais laikais žmonės kažkodėl daro ir tokius dalykus, kurie tiesiogiai finansiškai neatsiperka.

Nesigaili?

Ne, tikrai ne. Sakyčiau, kad netgi visiems tėvams turėtų būti privaloma pabūti kurį laiką su vaiku, prisiimant patiems 100% atsakomybės, o ne turėti patogią galimybę bet kada tą atsakomybę perleisti mamai ir „nusimuilinti“. Kitaip susidaro toks užburtas ratas, nes esant reikalui mama dėl vaiko pasiryžta į šalį atidėti savo poreikius per daug net nesvarstydama. Tuo tarpu tėtis tokioje situacijoje savo poreikius patenkins daug lengviau, vis lyg netyčia vaiką perleisdamas mamai. O tėvo laikas tik su vaiku – tai būdas pažinti visą rutiną, gyventi vaiko gyvenimą nuo a iki z, ne tik apsiribojant kokiais nors smagiais, bet trumpalaikiais pramoginiais dalykais. Tada atsiveria akys apie tai, kad mamos, būdamos su vaikais, realiai dirba ir pavargsta nemažiau negu „tikrame“ darbe. Ir poilsis po darbo, pasirodo, reikalingas ne tik tau, bet abiems. Todėl būtų tobula tėvams, visiems, be išimties, bent vieną dieną per savaitę praleisti su savo vaikais be saugaus mamos užnugario.

Kas atrodydavo sunkiausia būnant su Terese?

Susikoncentruoti ir atsiriboti nuo kitų dalykų. Pavyzdžiui, jai užmigus, jei pradedi kažką kryptingai veikti, ieškoti informacijos, kurti ir panašiai, vaikui atsibudus, turi staiga viską mesti. O nepavyksta taip paprastai, labai sunku persijungti. Čia pats sunkiausias, bet ir turbūt turtingiausias patyrimas – palikti savo poreikius nuošaly ir besąlygiškai gyventi kito gyvenimą. Net jei tą logiškai supranti ir apsisprendi, labai sunku su tuo susigyventi. Bet kai pavyksta, patiri nuostabių dalykų.

O ką maloniausia prisiminti iš to laiko?

Viską. Aš net neprisimenu kažkokių blogų dalykų, nelaikau blogų emocijų savyje. Džiugina pats buvimas su vaiku, žinojimas, kad vaikui gerai, kad jis laimingas, kad atsibudęs po miego ir pamatęs tave, jis nenusimins. Dar matymas, kaip auga vaikas, kaip vystosi, kaip jis su tavimi išmoksta naujų dalykų, kai tu pirmas pamatai, kad jis kažką padaro pirmą kartą.

Kaip keičiasi bendravimas su dukra grįžus į darbus?

Teresei jau beveik du metai. Dabar su ja būnu mažiau ir ji pasidarė daug labiau prisirišusi prie mamos negu anksčiau. Darbą ir tėvystę derinti sunku. Mano svajonė – vieną dieną per savaitę skirti vaikui, visą dieną pagyventi kartu su ja, visais dienos etapais, neiškristi iš jos ritmo. Bet kol kas dar taip nepavyksta.

Kaip manai, kokią įtaką vaikui turi tėčio dėmesys ir jo skiriamas laikas?

Didelę. Juk vaikas turi vienu žmogumi, kuriuo gali betarpiškai pasitikėti, daugiau. Tai svarbu, greičiausiai iš to atsiranda didesnis saugumo jausmas. Be to, savo vaiką gali praturtinti kitais dalykas negu mama, nes esi kitoks, kitaip bendrauji, parodai truputį kitonišką pasaulį.

Karolis: „Laimei, Lina demonstravo geležinę kantrybę ir atlaidumą, net kai kartą ar du išėjo į lauką be batų“

Kaip įsivaizdavai, koks tėtis būsi, kol dar neturėjai Linos? Kokie dalykai, kalbant apie vaikų auginimą, tau atrodė patys svarbiausi?

Žiūrėdamas atgal galvoju, kad neturėjau labai gero įsivaizdavimo, koks būsiu kūdikio tėtis. Visos mintys sukosi apie gerokai vyresnį vaiką – kaip mokysiu ją skaityti, skaičiuoti, pasakosiu jai apie pasaulį. T.y., kaip darysime kartu visa tai, ką dar prisimenu iš savo paties vaikystės. Mažai mąsčiau apie tai, ką veikčiau su kūdikiu, kuris nekalba, nevaikšto, nežaidžia kompiuterinių žaidimų ir nediskutuoja apie konfliktą tarp individo laisvės ir visuomenės saugumo.

Kokie tavo įspūdžiai iš laiko, praleisto su Lina iki metų amžiaus? Kas paliko geriausius prisiminimus, o kas buvo sudėtingiausia?

Nuo pat Linos gimimo stengiamės su žmona dalintis visus geriausius tėvystės momentus – nemigą, stresą, sauskelnių keitimą, maisto ir namų ruošą… Vis dėlto vaiko priežiūros atostogos pasirodė gerokai didesnis pasikeitimas, negu tikėjausi. Iki tėvystės atostogų labai daug sprendimų aš patikėdavau žmonai, apie tai net nesusimąstydamas: „ar Lina tinkamai aprengta šiam orui?“, „ką Linai valgyti?“, „ar Lina pakankamai pavalgė?“, „ar Lina ne per daug valgo?“, „ar šis kosulys normalus, o gal jau verta sunerimti?“ – visada lengviau paklausti žmonos. Vietoje to, viską teko spręsti pačiam ir mokytis iš klaidų. Laimei, Lina demonstravo geležinę kantrybę ir atlaidumą, net kai kartą ar du išėjo į lauką be batų.

Kiek laiko Linai skiri dabar? Kaip sekasi derinti tėvystę, darbą ir kitas savo veiklas?

Negalima sakyti, kad skiriu jai visą savo laiką tarp darbo ir miego, bet tiesa nėra labai toli nuo to. Su žmona pasikeisdami nuvedame ir pasiimame ją iš darželio, leidžiame laiką namie ir lauke, o savo individualia veikla užsiimame, kai Lina nueina miegoti. Tai nereiškia, kad aš negaliu daryti kitų man patinkančių dalykų, bet nėra tiek jau daug veiklų, kurias rinkčiausi vietoje laiko su šeima.

Kaip manai, kokią įtaką vaikui turi su tėčiu aktyviai praleidžiamas laikas ir tėčio dėmesys?

Tikrai tikiuosi, kad gerą. Visų pirmą, manau, kad laikas praleistas ir dėmesys gaunamas iš žmonių, kurie ją myli, Linai pakenkti negali. Be to, slapta tikiuosi, kad augdama su žmonėmis, kurie vienas kitu rūpinasi ir padeda kiekviename žingsnyje, ji atitinkamai rinksis ir žmones, kurie sups ją ateityje.

Ar vaiko priežiūros „atostogos“ tau suteikė laiko ir erdvės kokioms nors kitoms, su tėvyste nesusijusioms, veikloms?

Tikrai ne. Aš pavydžiu žmonėms, kurie sugeba nudirbti darbus arba užsiimti kūrybine veikla prižiūrėdami vaiką pirmaisiais metais, bet man šios „atostogos“ buvo sunkesnės už darbą ofise. Laisvu laiku norėjosi tiesiog atsijungti su knyga, filmu ar kitokia lengva pramoga.

Kaip, tavo akimis, skiriasi tėčių bendravimo su vaikais tradicijos Lietuvoje ir Švedijoje?

Manau, kad tėčių bendravimo su vaikais tradicijos ir pačioje Švedijoje per paskutinius porą dešimtmečių drastiškai pasikeitė – galima pastebėti, kad vaikus auginantys tėčiai vis dar atrodo neįprasta naujovė vyriausiems iš kolegų. Tačiau Švedijoje vyresnioji karta yra lankstesnė – net ir nebūtinai prijausdami naujovėms, viršininkai prie jų prisitaiko. Tai leidžia tėčiams, kurie to nori, daugiau laiko praleisti su vaikais, dirbti lanksčias valandas ir nebūtinai už tai paaukoti savo karjerą.

Epilogas

DSC03333 EA
© Pterodaktilis

Mano pačios vyras išlaikė „naujojo“ tėčio egzaminą: į vaikų priežiūros „atostogas“ išėjome kartu. Tačiau iki gimstant dukroms, jis vis dar turėjo keletą naivių vizijų. Pavyzdžiui, kad „atostogos“ bus puiki proga sutvarkyti niekad nepabaigiamiems profesiniams, studijų ir buities klausimams. Taip, tai buvo naivu, nes vaikų iššūkis pareikalavo beveik viso mūsų abiejų laiko ir daugybės jėgų, tačiau atlygis už šį pasiryžimą buvo dosnus – vaikai išsiugdė ypatingą ryšį su abiem tėvais. Ir būtent tėtis yra tas iš tėvų, kurio kantrybe, ištverme ir atsakomybe abejojama mažiausiai.

 

Straipsnis (redaguota versija) publikuotas žurnale „Tavo vaikas“ ir portale www.tavovaikas.lt

Advertisements

3 thoughts on “„Naujieji“ tėčiai: išėję iš komforto zonos ir atradę savo vaikus

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s